
Naujausios
Kita mūsų šalies gyventojų dalis nedrąsiai, bet vis garsiau kalba apie tai, kad laikas būtų valdžios atstovams, teismams, partijoms, visuomenės autoritetams griežčiau pasisakyti ir užkardinti tokiuose susirinkimuose vykstančius teisės ir teisėtvarkos pažeidimus, atkurti rimtį, kuri taip reikalinga pasaulinės pandemijos ir politinės situacijos akivaizdoje.
Kaip visados tokiose situacijose sunku nustatyti, kas teisus, kas trokšta diktatūros, o kas begėdiškai naudojasi demokratijos suteiktomis galimybėmis, siekiant savo asmeninių tikslų. Paliesiu tik vieną aspektą.
Daugumoje dabartinių susibūrimų ryškėja „Šeimos maršo“ lyderystė ir tam tikrų reikalavimų paletė. Man čia keista atrodo tai, kad renkant žmones į mitingus, jų gausa, organizuotumas pateikiami kaip to sambūrio vadovų nuopelnas, dažnai prilyginamas daugumos žmonių nuomonės išraiškai. Bet užtenka, kad tuose būriuose kažkas ima baubti, šūkauti, kitiems trukdyti ar net akmenimis mėtytis, iš karto pasigirsta: ne, tai ne mūsų suorganizuoti žmonės, tai tauta, tai jos „kūrybiškos“ išraiškos priemonės. Keistokai atrodytų, jei mokytojas, pavadinęs mokinius į išvyką, didžiuotųsi dėl susirinkusiųjų gausos, bet nenorėtų atsakyti už jų elgesį viešoje vietoje.
Gal todėl minėtas judėjimas ir nenori tapti partija, nes tada jai, kaip ir kitoms, ir finansavimas būtų skaidrus, ir už savo narių veiksmus reikėtų atsakyt. Bėdos nebūtų: juk tada, užuot kovojus už Konstitucijos laikymąsi bei teikiant antikonstitucinius reikalavimus, būtų galima gražioje idėjų kovoje rinkimų metu siekti realios valdžios ir savų sumanymų įgyvendinimo.
Bet, matyt, siekiama ne to. Gal norisi, kad būtų kuo daugiau sumaišties, kurioje atsirastų galimybė iškilti į paviršių. Tik ar nematoma, kad to nori ne tik netikrų paskirų socialiniuose tinkluose valdytojai, bet ir jėgos už šalies ribų?