Buvusi valsčiaus mokykla liks tik istorija

Bent žo­dis lie­tu­viš­kai – kir­tis len­te­le

Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas „Že­mai­čiui“ sakė, kad iš­li­ku­sios med­žia­gos apie bu­vu­sią Plungės vals­čiaus mo­kyklą nėra daug. Vis dėlto ra­do ir pa­si­da­li­jo apie tai su­kaup­ta in­for­ma­ci­ja iš knygų ir laik­raš­čių.
Kny­go­je „Se­no­sios Plungės pėdsa­kais“ Sta­sys Stro­pus ra­šo, kad vals­čiaus mo­kyk­la sto­vi tuoj už bu­vu­sio vals­čiaus pa­sta­to, kur vėliau veikė Me­no mo­kyk­la. XIX a. da­tuo­ja­ma­me pa­sta­te mo­kyk­la vai­kams bu­vo įkur­ta pa­čios vi­suo­menės lėšo­mis. Tuo­met lie­tu­viš­kas žo­dis, Ru­si­jos im­pe­ri­jai užd­rau­dus spaudą lie­tu­vių kal­ba, skambė­jo vis ty­liau. Ir ši mo­kyk­la bu­vo skir­ta gy­ven­tojų ru­si­ni­mui: jo­je žod­žio ir raš­to mokė ru­sa­kal­biai mo­ky­to­jai, pa­tys vi­siš­kai ne­mokėję lie­tu­viš­kai. Mo­ki­niai bu­vo ska­ti­na­mi pa­mirš­ti gimtąją kalbą – jei ku­riam nors per pa­moką išsprūs­da­vo lie­tu­viš­kas žo­dis, su­lauk­da­vo kir­čio per iš­ties­ta delną plaš­ta­kos plo­čio len­te­le.
Nu­baus­ta­sis, kaip ta­da va­din­ta, „me­ta­lin­gos“ baus­me ne tik turė­da­vo per­mąsty­ti sa­vo el­gesį ir iš to pa­si­mo­ky­ti, bet paauklė­ti ir ki­tus gimtą­ja kal­ba pra­kal­bu­sius bend­rak­la­sius. Ši­taip len­telė ke­lia­vo iš rankų į ran­kas, o tas ne­laimė­lis, pas kurį ji pa­si­lik­da­vo iki ki­to ry­to, kitą­dien at­ėjęs į mo­kyklą būda­vo „pa­svei­ki­na­mas“ rykštės kir­čiais.


Vie­na­me ga­le – mo­kyk­la, ki­ta­me – mo­ky­to­jo būstas

Apie vals­čiaus mo­kyklą 1971 m. ko­vo 2 d. mūsų laik­raš­ty­je, ta­da leis­ta­me „Ki­birkš­ties“ pa­va­di­ni­mu, yra ra­šiu­si švie­saus at­mi­ni­mo kraš­to­ty­ri­ninkė Eleo­no­ra Ra­vic­kienė.
Jai apie vals­čiaus mo­kyklą pa­sa­ko­jo dvi žie­mas nuo 1903-iųjų jo­je moks­lus krimtęs J. Barz­dys. Mo­kyk­la tuo me­tu bu­vu­si be prie­sta­to, daug ma­žesnė, tri­juo­se sky­riuo­se mokė­si 48 mo­ki­niai. Jų am­žius la­bai skyrę­sis: kar­tu ži­nių galė­jo sem­tis ir pra­di­nu­kas, ir pen­kio­lik­me­tis paaug­lys.  Mokė­si dau­giau­sia ber­niu­kai. O ir tie kib­ti į moks­lus galė­jo tik pa­si­bai­gus ga­nia­vai – ru­denį, rugsė­jo ar spa­lio mėnesį.
Mo­ky­to­jas gy­ve­no ta­me pat pa­sta­te, kur ir mokė čia iš Nar­vai­šių, Kapsūd­žių, Vieš­tovėnų, kitų kaimų su­gužė­ju­sius mo­ki­nius, tik ki­ta­me tro­bos ga­le. Ir nors J. Barz­dys jį api­būdi­no kaip nuo­širdų žmogų, ta­čiau, ži­no­ma, jis kalbė­jo tik ru­siš­kai, ne­pa­mirš­da­mas kar­tu su vai­kais pa­mo­kas ir už­baig­ti, ir pra­dėti spe­cia­lia mal­de­le „Bo­že, ca­ra chra­ni“, pra­šan­čia Die­vo sau­go­ti carą.
Anot S. Stro­paus, lie­tu­viu­kams, dar ne­mo­kan­tiems rusų kal­bos, ne­bu­vo leng­va. Bet pa­mažėl įgus­da­vo ra­šy­ti ra­šinė­lius, dik­tan­tus rusų kal­ba. Mokė­si ir bendrų da­lykų – arit­me­ti­kos, trup­menų, gam­tos pa­ži­ni­mo, geog­ra­fi­jos.
Ta­čiau 1904 m., kai lie­tu­viš­kas žo­dis jau ne­be­bu­vo už­gin­tas, ir šio­je mo­kyk­lo­je pra­dėta mo­ky­ti lie­tu­viš­kai.
Įdo­mu tai, kad da­bar­tinė Bi­rutės gatvė, kur veikė vals­čiaus mo­kyk­la ir yra iš­likęs jos pa­sta­tas, tuo me­tu bu­vo va­din­ta Kre­tin­gos gat­ve. Kaip kny­go­je „Plungė“ ra­šo Alek­sand­ras Pa­kal­niš­kis, Bi­rutės vardą ji ga­vo turbūt 1930-ai­siais. Kodėl pa­va­din­ta būtent taip? Nes veda į Bi­rutės tėviškę – Pa­langą.


Va­ka­rinė mo­kyk­la

Galbūt ne daug kas ži­no, kad ne­trumpą laiką buvęs vals­čiaus mo­kyk­los pa­sta­tas bu­vo pri­glaudęs ir vy­res­nius mo­ki­nius, ku­rie mo­ky­tis atei­da­vo va­ka­rais, dau­giau­sia – po darbų.
Plun­giš­kis is­to­ri­kas Bro­nis­lo­vas Po­cius „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo ir pa­ts čia dirbęs dar so­viet­me­čiu – 1980–1982 me­tais. Va­ka­rais ves­da­vo is­to­ri­jos pa­mo­kas, o dieną mo­ky­da­vo tuo­me­tinė­je tre­čio­jo­je vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je. Va­ka­rinės mo­kyk­los di­rek­torė tuo me­tu bu­vo An­gelė Va­lan­čienė, o jos pa­va­duo­to­jas – Vla­das Ža­li­mas.
„Kai aš dėsčiau, klasėj būda­vo 10–12 mokinių, nors į pa­mo­kas atei­da­vo 8 ar 6. Tie žmonės dir­bo ir susirinkdavo mo­ky­tis va­ka­rais. Bu­vo mo­ki­nių, ku­rie bu­vo už ma­ne vy­res­ni, o aš juos mo­kiau“, – pri­si­me­na B. Po­cius.
Iš­girdęs, kad šį is­to­rinį pa­statą ruo­šia­ma­si griau­ti, jau pa­si­ra­šy­ta ir grio­vi­mo darbų su­tar­tis, B. Po­cius nė kiek ne­nus­te­bo: „Jau 1984 me­tus jis bu­vo ava­ri­nis, galė­jo leng­vai užg­riū­ti. Reikė­jo jau se­niai nu­griau­ti. Ten ša­lia bu­vo du pa­sta­tai, vie­nam bu­vo mu­zi­kos mo­kyk­la, ki­tam – va­ka­rinė“.
Nuo 2000 m. va­ka­rinės mo­kyk­los va­do­va­vimą per­ėmęs Ado­mas Kri­pas, da­bar­ti­nio Plungės pa­slaugų ir švie­ti­mo pa­gal­bos cent­ro di­rek­to­rius, pa­sa­ko­jo, kad ši vals­čiaus pa­sta­te vei­ku­si mo­kyk­la skir­tin­gais lai­ko­tar­piais turė­jo vis kitą pa­va­di­nimą.
„Pa­va­di­nimų bu­vo dau­gybė, vi­so­kiau­sių. O so­cia­liz­mo lai­kais ji net turė­jo sky­rius. Miręs jau buvęs di­rek­to­rius, pa­vardės neat­si­min­siu, ku­ris net „Linų fab­ri­ke“ bu­vo tos mo­kyk­los sky­rių ati­daręs, kad būtų pa­to­giau dar­bi­nin­kams mo­ky­tis po dar­bo atei­ti. Sky­rių ir kai­muo­se turė­jo. Po šio di­rek­to­riaus mo­kyk­los va­do­ve il­go­kai iš­bu­vo An­gelė Va­lan­čienė“, – at­si­minė di­rek­to­rius.


Kiek­vie­noj klasėj – po krosnį

A. Kri­pas pa­sa­ko­jo, kad jam di­rek­to­riau­ti bu­vu­sia­me vals­čiaus pa­sta­te ne­be­te­ko, mat va­ka­rinė mo­kyk­la gal 1998 m. įsikėlė į ša­lia vei­ku­sios me­no mo­kyk­los pa­statą. Ja­me da­bar vei­kia se­ne­lių glo­bos na­mai, o My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­la bu­vo įkur­din­ta Laisvės gatvė­je, kur vei­kia iki šiol.
Sa­ko, iš me­no mo­kyk­los perimtas sta­ti­nys bu­vo kur kas ge­res­nis nei 1886 m. sta­ty­ta vals­čiaus mo­kyk­la – bent jau per ko­jas vėjai ne­siautė, bu­vo tri­gu­bos grin­dys.
„Vie­nas len­tas nu­ėmėm, ra­dom ki­tas ir dar ki­tas. Pa­ly­gi­nus su anuo pa­sta­tu, bu­vo di­de­lis skir­tu­mas, nes ten sto­gas jau bu­vo pra­kiuręs, bėgo kiau­rai. Kiek­vie­noj kla­selėj stovė­jo kros­nis. Kūri­kai anks­ti atei­da­vo, už­kur­da­vo, kad įšiltų. Tua­le­tas – lau­ke. Nei van­dens, nie­ko“, – pa­sa­ko­ja A. Kri­pas.
Tie­sa, ir me­no mo­kyk­los jai už­leis­ta­me pa­sta­te va­ka­rinė mo­kyk­la neuž­si­bu­vo, mat 2002 m. už­da­rius lop­šelį-dar­želį „Lie­paitė“ iš­sikėlė ten.
A. Kri­pas, kaip ir B. Po­cius, ne­si­ste­bi, kad bu­vu­sio vals­čiaus pa­statą nu­tar­ta griau­ti. „Kai va­žiuo­ju pro šalį, pa­su­ku akis – at­ro­do siau­bin­gai. Be langų, stogas įlūžęs... Bai­su, kad ne­įvyktų ne­laimė.“
Nors sta­ti­nys ir at­ro­do ap­verk­ti­nai, be­na­miams jis įtikęs – jiems čia vis sto­gas virš gal­vos. Tad ne­lauk­da­ma ne­laimės Sa­vi­val­dybė pa­statą griaus, o vie­toj jo iš­dygs ki­tas, jau ne švie­ti­mo, o so­cia­linės pa­skir­ties. Se­no­ji Plungės vals­čiaus mo­kyk­la liks at­min­ty­je, žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se ir nuo­trau­ko­se.