Vienas kelias – du šiukšlynai

„Man tin­ka šva­ra“

Taip taip, ge­rai iš­gir­do­te. Pa­si­ro­do, ga­li būti ir toks, rei­kia pa­sa­ky­ti, la­bai nau­din­gas bei svei­kin­ti­nas lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo būdas. „Ne­su nei med­žio­to­jas, nei žve­jys. Nei uo­gau­ju, nei gry­bau­ju. Tie­sa, žmo­na mėgsta uo­gau­ti, tai va­sarą ją vež­da­mas į mišką vi­sad prie au­to­mo­bi­lio pri­si­ka­bi­nu prie­ka­bikę. Kol ji uo­gas ren­ka, aš ap­lin­ki­nius ke­lius ap­va­žiuo­ju, pa­miš­kes, ša­li­ke­les ap­žiū­riu. Va­ka­re, žiūrėk, jau pil­na prie­ka­ba šiukš­lių būna“, – žva­liai dėstė pa­šne­ko­vas.
Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad grįžęs na­mo sa­vo ra­di­nius ati­džiai išrū­šiuo­jan­tis ir kiek­vieną pa­siun­čian­tis į jam skirtą kon­tei­nerį. „Bet juk už kiek­vieną in­di­vi­dua­laus kon­tei­ne­rio iš­tuš­ti­nimą rei­kia mokė­ti pa­pil­do­mai...“ – to­liau stebė­jomės tel­šiš­kio už­siė­mi­mu.
„Dėl tų pa­pil­domų 10-ies eurų ne­nu­biednė­siu – mat jį ne­matę, už­tat šva­resnės pa­kelės bus. Man tin­ka šva­ra, ne­ga­liu ra­mia šir­dim pra­va­žiuo­ti, jei ma­tau kur pri­šnerkš­ta“, – aiš­ki­no Ka­zi­mie­ras. Ir pri­dūrė sykį bandęs pa­kelė­se su­rink­tas šiukš­les iš­mes­ti į mies­to kon­tei­nerį, ta­čiau praeivės bu­vo to­kiu žvilgs­niu per­ver­tas, kad nuo to kar­to viską ša­li­na sa­vo tu­ri­muo­se kon­tei­ne­riuo­se.


Miš­ke­lio „puoš­me­nos“

Ka­zi­mie­ras pa­sa­ko­jo to­kiu būdu per ke­le­rius me­tus jau su­tvarkęs nuo Liep­laukės Kan­tau­čių link ve­dantį ke­lią – dėl jo jau ra­mu. „Kiek aš var­gau, kai pra­dėjau ten tvar­ky­ti. Bet da­bar jau šva­ru“, – pa­si­džiaugė.
O štai ki­tas ke­lias – Stanelių–Vilkaičių, vin­giuo­jan­tis tų pa­čių Kan­tau­čių pa­šonė­je, jau dau­gelį metų ra­mybės ne­duo­dan­tis, nes ten esan­čių dviejų ne­le­ga­lių šiukš­lynų sa­vo jėgo­mis iš­kuop­ti ne­pajė­gian­tis. Dėl to ir re­dak­ci­jos te­le­fo­no nu­merį su­rinkęs, ka­dan­gi pa­ts nei Žli­binų se­niū­no, nei Kan­tau­čių se­niū­nai­čio bu­vo iš­girs­tas. Kreipė­si ir į ke­li­nin­kus, bet ir tai ne­gelbėję.
Vy­ras nu­rodė pir­miau­sia stab­telė­ti ne­to­li miš­ke­lio, maž­daug už pus­ki­lo­met­rio nuo Kan­tau­čių, pa­va­žia­vus minė­tu ke­liu į Vil­kai­čių pusę. Nu­vykę į nu­ro­dytą vietą pa­miškė­je iš­ties iš­vy­do­me krūvą vi­so­kio „gėrio“: trak­to­rių pa­dangų, vir­vių, sta­ty­bi­nių med­žiagų ir dar ka­žin ko, su­krau­to į mai­šus.
„Jau gal 10 metų ten tos šiukšlės gu­li. Krei­piau­si ir į se­niūną, ir į se­niū­naitį. At­sa­ky­mas vie­nas – tas miš­ke­lis pri­va­tus, tai sa­vi­nin­kas ir su­si­tvar­ky­ti tu­ri. Bet kad tas žmo­gus, ma­no ži­nio­mis, lyg miręs yra. Kam ta­da pri­klau­so pa­si­rūpin­ti?“ – re­to­riš­kai klausė Ka­zi­mie­ras.


Ne tik ne­puo­šia, bet ir nuo­di­ja

Ne­to­li nuo šios vie­tos, pa­va­žia­vus dar ke­lis ki­lo­met­rus į prie­kį, ra­do­me ir kitą tel­šiš­kio nu­ro­dytą šiukš­lyną, tik šio, skir­tin­gai nei pir­mo­jo, nuo ke­lio nė ne­pas­tebė­tum, jei ne­ži­no­tum tiks­lios vie­tos. O ka­dan­gi bu­vo­me pri­sa­ky­ti su­sto­ti ties 11-ą ke­lio ki­lo­metrą žy­min­čiu stul­pe­liu, tą ir pa­darė­me. Ir tik iš­lipę iš au­to­mo­bi­lio ša­li­kelės grio­vy­je, ant šlai­to, iš­vy­do­me be­si­mėtan­čias as­bes­ti­nio ši­fe­rio at­lie­kas.
Mums, kaip ir Ka­zi­mie­rui, be­lie­ka tik stebė­tis, kaip šios at­lie­kos, ku­rios ne tik kad ne­puo­šia ap­lin­kos, bet ją ir ter­šia svei­ka­tai pa­vo­jin­go­mis dūlan­čio as­bes­to da­lelė­mis, dau­gelį metų neužk­liu­vo ša­li­ke­les pri­žiū­rin­tiems ke­li­nin­kams. Tel­šiš­kis pa­pa­sa­ko­jo pa­ts ne sykį šia­me ke­ly­je su­tiktų ke­li­ninkų pra­šęs pa­si­rūpin­ti, jog ši­fe­rio lakš­tai būtų su­rink­ti, ta­čiau šie, ma­tyt, tik ran­ka nu­moję – ne jų rūpes­tis.
Ir iš­ties to­kios pa­kelė­se iš­vers­tos at­lie­kos va­di­na­mos be­šei­mi­ninkė­mis. Sup­rask – nie­kam jos ne­prik­lau­so, nie­kam dėl jų gal­vos ne­skau­da, o jei tau rūpi, pa­ts ir su­rink. Ka­zi­mie­ras sakė jau se­niai būtų tą ir pa­daręs, tik kad „išplėš­ti“ stam­bia­ga­ba­ri­tes, į žemę ko­ne įau­gu­sias at­lie­kas jau – ne jo jėgoms.
„Se­niū­ni­jos tu­ri dar­bi­ninkų, gal galėtų suor­ga­ni­zuo­ti trans­portą ir su­tvar­ky­ti tiek vieną, tiek kitą vietą?“ – klausė mūsų skai­ty­to­jas.


Jei raš­tai ne­gelbė­ja, gal rei­kia šauk­ti talką?

Jo klau­si­mus per­davė­me Žli­binų se­niū­nui Mar­ty­nui Stan­či­kui. Apie pa­kelė­je iš­verstą ši­ferį jis sakė jau anks­čiau bu­vo gavęs nu­si­skun­dimą. Pa­rodė net 2020-ai­siais tuo klau­si­mu ke­lią val­dan­čiai Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jai siųstą pra­šymą su­tvar­ky­ti tą vietą, ta­čiau di­rek­ci­ja į se­niū­ni­jos raštą neat­sa­kiu­si. Ši­fe­rio taip pat ne­su­rin­ku­si – jis iki šiol mėto­si pa­kelės grio­vy­je.
„Ge­rai, kad pri­minėt tą vietą. Bus pro­ga dar kartą kreip­tis į di­rek­ciją ir pa­ra­gin­ti su­si­tvar­ky­ti“, – pa­žadė­jo se­niū­nas.
O štai apie prie miš­ke­lio iš­vers­tas pa­dan­gas ir ki­tokį šlamštą jis sakė ne­ži­nojęs, bet taip pat žadė­jo pa­si­rūpin­ti, kad ir ši vie­ta būtų su­tvar­ky­ta – 
jei ne­pa­vyks su­ras­ti miš­ke­lio sa­vi­nin­ko, gal pa­ti se­niū­ni­ja su­rengs talką ir iš­kuops tą ne­le­galų sąvar­tyną. Juo la­biau kad artė­ja šva­ri­ni­mo­si ak­ci­ja „Da­rom“, šie­met nu­kel­ta į ba­land­žio ant­rąją pusę.
„Atėjęs dirb­ti į se­niū­niją pir­miau­sia ėmiau­si, kad būtų su­tvar­ky­ta ke­le­tas kitų ap­šnerkštų viešųjų erd­vių. Bu­vo tų šiukš­lynų ir prie Kan­tau­čių ka­pi­nių bei tven­ki­nio, ir už pa­čios se­niū­ni­jos pa­sta­to Žli­bi­nuo­se. Sykį ėmėmės, su­tvarkėm, ir da­bar gra­žu pa­žiūrė­ti“, – kalbė­jo se­niū­nas. Ir pa­žadė­jo ne­pa­mirš­ti tel­šiš­kio nu­ro­dytų vietų. O „Že­mai­tis“ sa­vo ruož­tu ža­da po ku­rio lai­ko pa­tik­rin­ti, kaip ten klo­sis rei­ka­lai, bei atei­ty ge­ru žod­žiu pa­minė­ti tuos, ku­rie pir­mie­ji su­si­griebs ir pa­da­rys tvarką.