
Naujausios
Šiais metais ši šventė buvo didi ne vien religine, bet ir bendražmogiška prasme: net dvejus metus iš eilės dėl pandemijos suvaržymų negalėjome jos švęsti kartu su pačiais artimiausiais žmonėmis: tėvais, vaikais, kitais šeimos nariais. Užtat šiemet tikintieji netilpo bažnyčioje, o po šeimyninių pietų pasivaikščioti atnaujinta Plungės jūros pakrante išėję žmonės suprato, kad vaikai ar anūkai nesulauks eilės prie sūpynių, todėl turės atvykti į Plungę ir po savaitės ar vėliau. Žinoma, taip buvo ir kituose Lietuvos miestuose, kur niekas nebuvo atnaujinta arba kur viskas jau gražu seniai.
Dauguma šv. Velykų ceremonijų nusistovėjusios jau seniai: popiežius plauna kojas kaliniams, bažnyčių bendruomenės organizuoja Kryžiaus nešimo eisenas, kuriose pirmais smuikais groja valdžios atstovai, kiti vienaip ar kitaip bendruomenei reikšmingi asmenys. Yra ir tam tikrų pokyčių, skirtų šių dienų aktualijoms atspindėti. Štai Vatikane vykusioje eisenoje Kryžių nešė ir ukrainiečių bei rusų šeimos. Pažiūrėjus vienaip – prasminga ir gražu, tarsi kvietimas susitaikyti po Kryžiaus ženklu. Bet jei žiūrėsim kitaip...
Pasaulietinėje terpėje pasipylė nediplomatiškų išraiškų: Ukraina nepanoro priimti kartu su Baltijos šalių prezidentais turėjusio atvykti Vokietijos prezidento, nelabai diplomatiškai atsikirsta ir Prancūzijos prezidentui, pavadinusiam rusus ir ukrainiečius broliais. Visa tai nedavė dividendų, nors vakariečiams aiškiai parodė vertybinį situacijos vertinimą. Tai padaryti niekados ir niekam nebuvo lengva.
Blogos šventės buvo rusams. Jų Juodosios jūros laivyno flagmanas paskendo. Ir vėl – kaip pažiūrėsi: Rusija teigia, jog tai įvyko dėl gaisro, bet tuoj pat šaukia, kad Ukrainai bus atkeršyta –
ir pasipylė naujos raketų salvės į Kijevą. Ir juokinga, ir klaiku.
Vienaip ar kitaip, bet Atvelykis – Vaikų Velykėlės – tegul užbaigia ne tik didžiąją savaitę.