
Naujausios
Baigėsi prezidento rinkimai Prancūzijoje. Rinkimus antrą kartą laimėjo Emanuelis Makronas. Mane stebino tai, kad rinkimų rezultatai buvo nuspėti jau pirmomis minutėmis po rinkiminių apylinkių uždarymo. Tai rodo, kaip tiksliai dirba apklausų organizatoriai, kurie apie pasirinkimus sužino iš balsuotojų, šiems palikus rinkimų vietas. Be to, tai atskleidžia, kad prancūzai negudrauja, drąsiai sako, už kurį kandidatą atidavė balsą. Lietuvaičiai retai prisipažįsta už ką balsavę, tarsi tai būtų didelė nuodėmė...
Bene svarbiausiu įvykiu tapo teismo sprendimas, išteisinęs visus politinės bylos kaltinamuosius. Na ir prasidėjo: keiksmus keitė prakeiksmai, teisėjų ar apie teismo sprendimą pasisakiusių politikų maišymas su žeme. Ir šioje balsų kakofonijoje niekas nebenorėjo girdėti, ką sako teisėjai ir dauguma teisės specialistų. O šie pasakė paprastai: byloje nepakanka įrodymų apie veikas arba jie nebuvo surinkti kokybiškai, kad būtų galima visiškai įrodyti prokuroro surašytus kaltinimus. Tad gal kaltos specialiosios tarnybos ir padirbėti patingėjęs prokuroras? Kita vertus, dauguma užmiršo, kad nuosprendis gali būti apskųstas.
Tame šurmulyje lyg ir užmiršome, kad Seimas gana vieningai balsavo už tris naujas Konstitucijos pataisas. Merus galėsime rinkti tiesiogiai, kandidatuoti į Seimą galės tie, kuriems bus dvidešimt vieneri, o R. Paksas galės vėl būti renkamas į Seimą ar tapti Prezidentu. Argi tai nėra svarbu? Tiesa, dar laukia nemažai ginčų, ypač dėl merų įgaliojimų. Bet viena iš Seimo priedermių ir yra ginčytis, vienas kitam įrodinėti ir galų gale priimti įstatymus, kurie niekados ir nebus visiems priimtini. Bet kito kelio nėra: įstatymai priimami ne gatvėse ir ne maršuose. Taip nurodo Konstitucija.
Visa tai tarsi nustūmė į antrą planą dar vieną svarbią naujieną: pandeminių suvaržymų nebelieka. Kad taip ir pandemijos neliktų.