Burių šią vasarą nebekels

Už pa­galbą dėkin­gas auklė­ti­nių tėvams

Apie tai, kad Plungės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re ne­be­lie­ka dau­gybę metų Pla­te­lių eže­re kul­ti­vuo­tos spor­to ša­kos – bu­ria­vi­mo – su liū­de­sio gai­de­le kalbė­ta ba­land­žio pa­bai­go­je po­sėdžiau­jant Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės ta­ry­bai. Cent­ro va­do­vas Al­vy­das Vir­ši­las paaiš­ki­no, kad il­ga­me­tis tre­ne­ris 
J. Pet­ro­nis dėl gar­baus am­žiaus nu­tarė at­si­sa­ky­ti šių pa­reigų, o įpėdi­nio jam ne­ras­ta. Tad ne­be­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik išb­rauk­ti bu­ria­vimą iš ra­jo­no spor­to šakų sąra­šo.
Ir to­kia Plungės si­tua­ci­ja – ne išs­kir­tinė. Bu­ria­vi­mo tre­ne­rių trūksta vi­so­je ša­ly­je, be to, šio spor­to en­tu­zias­tus ne­re­tai at­bai­do būti­nybė sa­vo lėšo­mis pirk­ti bran­gią įrangą, mat spor­to mo­kyk­loms ir cent­rams po ke­lis tūkstan­čius eurų kai­nuo­jan­tys lai­ve­liai yra tie­siog ne­įkan­da­mi.
Tokį gal­vosūkį, iš kur gau­ti lėšų, 2006 me­tais sprendė ir į Plungę gy­ven­ti at­si­kėlęs J. Pet­ro­nis. Tąsyk pa­gal­bos ranką iš­tiesė sa­vo at­ža­las į bu­ria­vi­mo už­siė­mi­mus už­rašę tėvai. Jų rūpes­čiu bu­vo nu­pirk­ti „Op­ti­mist“ klasės lai­ve­liai vai­kams tre­ni­ruo­tis, ki­ta rei­ka­lin­ga įran­ga bei ap­ran­ga.
„Va­žia­vau į Da­niją, nu­pir­kom tų lai­ve­lių ir taip pra­si­dėjo tre­ni­ruotės“, – pir­muo­sius žings­nius Plungė­je pri­si­minė J. Pet­ro­nis, ilgą laiką vai­kus į tre­ni­ruo­tes ve­žio­davęs sa­vo trans­por­tu: šil­tuo­ju se­zo­nu be­ne kas­dien – į už­siė­mi­mus Pla­te­lių eže­re, žiemą du kar­tus per sa­vaitę – į fi­zi­nio pa­ren­gi­mo tre­ni­ruo­tes Pla­te­lių gim­na­zi­jos spor­to salė­je ir vieną kartą – į plau­ki­mo pa­mo­kas Rie­ta­vo ba­sei­ne.
Tiems, ku­rie bu­ria­vi­mo pa­slap­čių mo­ky­da­vo­si uo­liau­siai ir de­monst­ruo­da­vo did­žiau­sią už­si­de­gimą, per Ve­lykų ato­sto­gas nu­si­šyp­so­da­vo laimė kar­tu su tre­ne­riu iš­vyk­ti į sa­vaitės sto­vyklą Is­pa­ni­jo­je, kur bu­ria­vi­mo se­zo­nas trun­ka ko­ne iš­ti­sus me­tus. Ne taip, kaip Lie­tu­vo­je, kur iš­kel­ti burę pirmą­syk po žie­mos ga­li ne­bent ge­gužę. Dėl to, J. Pet­ro­nio tei­gi­mu,  Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se ir re­ga­to­se lie­tu­vai­čiams sun­kiai se­ka­si var­žy­tis su pie­tie­čiais – tie­siog jų ga­li­mybės tre­ni­ruo­tis yra ne- vie­no­dos.


Tap­ti dvi­ra­ti­nin­ku ne­pa­vy­ko, tad te­ko sėsti į ka­noją

Pats Jo­nas bu­ria­vi­mo pa­slap­čių pra­dėjo mo­ky­tis ga­na vėlai, su­žavė­tas var­žy­bo­se Len­ki­jo­je pirmą sykį iš­vystų bur­len­čių, nors iki tol lau­rus skynė kaip irk­luo­to­jas ir sli­di­nin­kas.
Uk­mergės ra­jo­ne gimęs ir užaugęs J. Pet­ro­nis bu­vo jau­niau­sias, net 8-as, vai­kas šei­mo­je. Pot­raukį spor­tui pa­ju­to ga­na anks­ti. „Pirmą dip­lomą ga­vau 5-oj klasėj, gim­nas­ti­kos ra­jo­no pir­me­nybė­se užė­miau pirmąją vietą. Taip ir pra­si­dėjo...“ Leng­vo­ji at­le­ti­ka, fut­bo­las, sli­dinė­ji­mas – traukė ko­ne vi­sos spor­to ša­kos, ta­čiau baigęs vi­du­rinę mo­kyklą ir nu­taręs sto­ti į Kūno kultū­ros ins­ti­tutą, pa­si­rin­ko dvi­ra­ti­nin­ko spe­cia­lybę.
Sto­ja­mie­ji eg­za­mi­nai, Jo­no aki­mis, pra­ėjo sėkmin­gai, vi­so­se rung­ty­se uk­mer­giš­kis de­monst­ra­vo pra­na­šumą prie­š ki­tus sto­jan­čiuo­sius, ta­čiau sto­jamųjų kny­gelė­je iš­vy­do įrai­tytą riebų tre­jetą. „Toks dėsty­to­jas pa­reiškė, kad ne­mo­ku ant dvi­ra­čio užsės­ti. Sto­jom 35, pri­ėmė tik 5-is. Vi­si kau­nie­čiai, o aš – vai­kas iš kai­mo. Kam to­kio rei­kia...“
Su­pykęs J. Pet­ro­nis tą pa­čią dieną at­si­ėmė sto­ji­mo do­ku­men­tus ir pa­sakė sau dau­giau nė ko­jos ten ne­kel­sian­tis. Vis dėlto to­li­mes­ni įvy­kiai su­si­dėlio­jo taip, kad po ke­le­rių metų jau pa­ts ins­ti­tu­tas pa­kvietė spor­tui gabų vai­kiną. Ir vis­kas, kaip pa­ts sa­ko, per ar­miją. Tar­nau­da­mas da­ly­va­vo sli­dinė­ji­mo ir šau­dy­mo var­žy­bo­se Vil­niu­je. Toj pa­čioj tra­soj rungė­si ir stu­den­tai sli­di­nin­kai. Jo­no pa­de­monst­ruo­ti re­zul­ta­tai at­kreipė Kūno kultū­ros ins­ti­tu­to sli­dinė­ji­mo tre­ne­rio dėmesį. Jis su­si­ra­do ka­reivėlį ir pa­ra­gi­no pa­bai­gus tar­nybą sto­ti stu­di­juo­ti sli­dinė­jimą ir irk­la­vimą.
„Įsto­jau ga­na leng­vai, nors iki tol net val­ty sėdėjęs ne­bu­vau“, – da­bar ir pa­ts ste­bi­si, pri­si­minęs sa­vo­tišką jau­nystės metų avan­tiūrą. Ir jau įsto­jus ne ko­kią valtį te­ko mo­ky­tis irk­luo­ti, o iš­kart ka­noją. Bet ir ją ne­tru­ko įval­dy­ti. Su po­ri­nin­ku irk­luo­da­mas dvi­vietę ka­noją Jo­nas ta­po res­pub­li­kos čem­pio­nu. Jie­du 1963 me­tais bu­vo pa­kvies­ti da­ly­vau­ti var­žy­bo­se Len­ki­jo­je ir tai bu­vo, J. Pet­ro­nio žod­žiais, pa­ti pir­mo­ji lie­tu­vių spor­ti­ninkų ke­lionė po oku­pa­ci­jos į va­di­namąjį didįjį už­sienį.


Laimė­ji­mai – kaip iš gau­sybės ra­go

1965 m. baigęs ins­ti­tutą J. Pet­ro­nis ga­vo pa­sky­rimą į Tra­kus. Tre­ne­rių reikė­jo vi­sur, o ka­dan­gi irk­luo­tojų var­žy­bos ir tre­ni­ruotės dau­giau­sia vyk­da­vo Tra­kuo­se, bu­vo la­bai leng­va ap­si­spręsti, kur nu­leis­ti in­karą. Jo­nas pri­si­minė dar šiek tiek pa­si­bran­ginęs – Spor­to mo­kyk­los va­do­vui pa­reiškė at­vyk­sian­tis dirb­ti tik su sąly­ga, jei Tra­kuo­se gaus butą.
Il­gai lauk­ti ne­reikė­jo – tiek butą nau­jai pa­sta­ty­ta­me dau­gia­bu­ty­je, tiek ne­tru­kus baldų, ku­rie tais lai­kais buvę di­de­lis de­fi­ci­tas, gavęs. Pas­ta­ruo­sius par­si­vežęs iš tre­ni­ruo­čių sto­vyk­los Ig­na­li­no­je, kur iš­vy­ko pirmąją dieną po per­si­kėli­mo į Tra­kus. Kaip da­bar juo­kia­si pri­si­minęs, tąkart iš Ig­na­li­nos grįžęs net su tri­mis komp­lek­tais di­de­le re­te­ny­be bu­vu­sių len­kiškų baldų su­kėlė kai­mynų su­si­domė­jimą ir smal­sumą, ko­kia pri­vi­le­gi­juo­ta žvaigždė jų na­me įsikūrė.
Po ke­le­rių metų J. Pet­ro­nis bu­vo pa­kvies­tas va­do­vau­ti Tra­kuo­se pra­dėtai sta­ty­ti spor­to klu­bo „Di­na­mas“ irk­la­vi­mo ba­zei. Jai pa­skyrė net 23-ejus me­tus, ta­čiau ly­giag­re­čiai ir pa­ts ak­ty­viai spor­ta­vo, da­ly­vau­da­vo irk­la­vi­mo var­žy­bo­se. Vie­no­se to­kių Len­ki­jo­je iš­vy­do iki tol ne­regėtą da­lyką – bur­lentę. Antrą sykį po­rą bu­riuo­tojų, ban­dan­čių įval­dy­ti šią nau­jovę, pa­matė jau grįžęs į Tra­kus.
„Vie­nas, žiū­riu, pil­vuką tokį ne­blogą be­tu­rin­tis, ki­tas vi­sai pli­kas. Aš dar tuo lai­ku ne­blo­gos for­mos bu­vau. Pa­gal­vo­jau, kad jei to­kie plau­kio­ja, kodėl aš ne­ga­liu pa­ban­dy­ti.“
Nie­ko ne­laukęs Jo­nas nu­spūdi­no į jachtų klubą, ten pa­rodė sa­vo su­si­domė­jimą ir iš­kart ga­vo pa­ban­dy­ti pa­plauk­ti bur­len­te. O jau po sa­vaitės da­ly­va­vo pir­mo­se bur­len­ti­ninkų var­žy­bo­se. Iš 35-ių da­ly­vių at­plaukė 15-as ir... pa­sku­ti­nis. Dėl itin stip­raus vėjo sa­ko virtęs dau­gybę kartų, ta­čiau fi­nišą vis tiek pa­siekęs.


Aist­ras kurstė ir olim­pinė ug­nis

To­kia bu­vu­si ne tik pir­mo­ji J. Pet­ro­nio pa­žin­tis su bur­len­te, bet ir ap­skri­tai bur­len­čių spor­to tiek Lie­tu­vo­je, tiek tuo­me­tinė­je So­vietų Sąjun­go­je pra­džia. Jo en­tu­zias­tai pra­dėjo žy­gius, kad ši rung­tis būtų įra­šy­ta tarp olim­pi­nių. 1980 m. J. Pet­ro­niui kar­tu su ki­tais bur­len­ti­nin­kais te­ko da­ly­vau­ti pa­ro­do­mo­sio­se var­žy­bo­se Ta­li­ne (Es­ti­jo­je), kur bu­vo per­kel­ta da­lis Mask­vos olim­pi­nių žai­dy­nių.
Steng­ta­si ne vel­tui – į 1984-ai­siais Los And­že­le (JAV) vy­ku­sias va­sa­ros olim­pi­nes žai­dy­nes bu­vo įtrauk­tas ir plau­ki­mas bur­len­te. Ruo­šian­tis šiai olim­pia­dai su­da­ry­ta Ta­rybų Sąjun­gos ko­man­da, į ku­rią pa­te­ko ir J. Pet­ro­nis. Bu­riuo­to­jai tris mėne­sius rengė­si tam tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­je So­čy­je, ta­čiau iš­vyk­ti į JAV taip ir ne­te­ko – SSRS nu­sprendė boi­ko­tuo­ti Los And­že­lo olim­pi­nes žai­dy­nes.
Šį nu­si­vy­li­mo kartėlį maldė pa­sie­ki­mai gim­to­jo­je ša­ly­je. Res­pub­li­kinė­se bur­len­čių var­žy­bo­se J. Pet­ro­nis pir­mo­sios vie­tos nie­kam neuž­lei­do net tre­jus me­tus iš eilės.
„Bet vieną dieną pa­sa­kiau sau, kad su bur­lentė­mis jau ga­na – rei­kia dėti tašką. Vis tik ne jau­nuo­lis jau bu­vau, 43-ejų. Pui­kiai su­vo­kiau, kad il­gai ne­galė­siu iš­lai­ky­ti tos kar­telės. Nu­ta­riau išei­ti ne­nu­galė­tas“, – šyp­so­si plun­giš­kis, iki tol ant bur­lentės daž­nai pra­leis­davęs ko­ne visą dieną – išp­lauk­davęs prie­špiet ir į krantą grįždavęs tik va­ka­re.


Pradė­ti gy­ve­ni­mo iš nau­jo – į Plungę

Pak­laus­tas, kaip tokį at­si­da­vimą spor­tui pri­ėmė šei­ma, vy­ras pa­sa­ko­jo, kad pir­mo­ji žmo­na bu­vo spor­ti­ninkė, kaip ir jis, irk­luo­to­ja bei sli­di­ninkė, ir­gi sky­nu­si spor­ti­nes per­ga­les, tad jai bu­vo su­pran­ta­mas su­tuok­ti­nio už­si­de­gi­mas. Vis dėlto po ku­rio lai­ko jud­viejų ke­liai iš­sis­kyrė. Su­tikęs ki­ne­zi­te­ra­peutę že­maitę Jo­nas ry­žo­si pra­dėti gy­ve­nimą iš nau­jo – dėl my­li­mo­sios pa­li­ko Tra­kus, kur pra­bėgo 33-eji me­tai, ir per­si­kėlė gy­ven­ti į Plungę. Čia gimė jud­viejų sūnus, da­bar – jau pa­sie­nie­tis, sau­gan­tis Pa­lan­gos oro uostą.
At­sis­vei­kinęs su pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko kar­je­ra Jo­nas at­si­dėjo pe­da­go­gi­niam dar­bui, o ma­žie­siems bu­riuo­to­jams ne­re­tai turė­da­vo at­sto­ti ne tik tre­nerį, bet ir tėvą, mat kai ku­riuos krims­ti bu­ria­vi­mo pa­slap­čių tėvai at­ves­da­vo vos su­lau­ku­sius 6-erių.
Pak­laus­tas, ko­kios sa­vybės būti­nos ge­ram bu­riuo­to­jui, J. Pet­ro­nis ne­dve­jo­da­mas at­sa­ko, kad pir­miau­sia rei­kia turė­ti gerą galvą. Ži­no­ma, prie­š bris­da­mas į ežerą tu­ri nu­galė­ti van­dens baimę, ta­čiau gerų re­zul­tatų ne­pa­siek­si, jei ne­nu­si­ma­ny­si apie gam­tos reiš­ki­nius, ne­mokė­si nu­sta­ty­ti vėjo kryp­ties ir grei­čio, ne­sup­ra­si, iš ku­rio de­be­sies ko lauk­ti.
„Vai­kams ne­leng­va tą per­pras­ti, rei­kia lai­ko ir įgūdžių. Su me­tais iš­moks­ta­ma, kad rei­kia žiūrė­ti ne tik į van­denį, bet ir į de­be­sis. Pa­jus­ti lai­velį. Pats kai plau­kio­da­vau bur­len­te tie­siog uždėjęs pirštų pa­galvė­les ant gi­ko steng­da­vau­si pa­jus­ti kiek­vieną vėjo dvelk­telė­jimą ir burės plas­telė­jimą. Ne re­tai li­kus mėne­siui iki var­žybų pra­dėda­vau va­žinė­ti į tą vietą tre­ni­ruo­tis, kad per­pras­čiau te­nykš­tes sro­ves. Na ir, aiš­ku, svar­bu psi­cho­lo­gi­ja, ku­riai, mo­kan­tis ins­ti­tu­te, būda­vo ski­ria­ma ne­ma­žai dėme­sio. Sa­vo var­žo­vus  steng­da­vau­si „ap­do­ro­ti“ dar kran­te. Gra­žaus po­kal­bio for­ma“, – juo­kia­si plun­giš­kis.
Pa­sak jo, ki­ti spor­ti­nin­kai kai ka­da im­da­vo­si ir ne vi­sai etiškų būdų su­si­do­ro­ti su var­žo­vais. Pa­si­tai­ky­da­vo net ban­dymų prie star­to li­ni­jos ap­vers­ti stip­riau­sią var­žovą su vi­sa bur­len­te, kad šiam be­si­ka­pa­no­jant iš van­dens ki­ti jau spėtų įveik­ti dalį dis­tan­ci­jos. „Kaip be­būtų, spor­tas yra ko­va“, – įsi­ti­kinęs tre­ne­ris.