Mažai pažįstami kaimynai

Lie­tu­vos metų paukš­tis – ru­da­galvė an­tis

Šikš­nos­par­niai, ka­manės, lau­kinės bitės, tri­to­nai, gluo­de­nai, drie­žai, lieps­nelės, mu­si­nukės ir dau­gybė kitų kai­my­nystė­je įsikū­ru­sių pa­darų. Ar juos pa­žįsta­me? Ko­kią įtaką da­ro­me vie­ni kitų gy­ve­ni­mams?

Ar ži­no­te, kad šie­met Lie­tu­vos metų paukš­čiu Or­ni­to­logų drau­gi­ja pa­skelbė ru­da­galvę ant­į? Rink­da­mi metų paukštį or­ni­to­lo­gai sie­kia at­kreip­ti vi­suo­menės ir ap­lin­ko­sau­gos ins­ti­tu­cijų dėmesį į nyks­tan­čias, išs­kir­ti­nio dėme­sio bei spe­cia­lių ap­sau­gos prie­mo­nių rei­ka­lin­gas rūšis. Šiuo me­tu tiek Lie­tu­vo­je, tiek vi­sos Eu­ro­pos mas­tu šios an­telės li­ki­mui pa­lan­kių sąlygų lie­ka vis ma­žiau. Pa­sak Tarp­tau­tinės gam­tos ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos, vie­na iš svar­biau­sių šios rūšies ny­ki­mo prie­žas­čių yra van­dens tel­ki­nių tar­ša. In­ten­sy­vus ir che­mi­zuo­tas žemės ūkis iš esmės kei­čia po­van­de­ninės au­ga­li­jos bend­ri­jas, ku­rios la­bai svar­bios ru­da­galvės an­ties mi­ty­bai. Dėl eut­ro­fi­ka­ci­jos nendrė­mis už­že­lia jau­nik­lių mai­ti­ni­mui­si svar­bios at­vi­ros van­dens tel­ki­nių sek­lu­mos.

Turbūt re­tas ži­notų, kas per įžy­mybė ta an­tis, su­lau­ku­si tiek dėme­sio, ku­rios var­du bu­vo va­di­na­mi pir­mie­ji Suo­mi­jos gink­luotųjų pa­jėgų tan­kai 1941–1944 m., nau­do­ti ka­re su Ru­si­ja. O gal ji plau­kio­ja ar­ti­miau­sia­me tven­ki­ny­je?


Žmo­gus – gam­tos nio­ko­to­jas

Gai­la, bet vie­to­je an­ties ga­li­me įra­šy­ti griežlę, te­ter­viną, juodąjį gandrą – kan­di­datų sąra­šas ne­trum­pas. Ar­ba bur­bulį, meš­kinį čes­naką, pa­kal­nu­tes, vais­tinę krau­ja­lakę, tri­lapį pup­laiškį ar dau­gybę kitų au­galų bei gy­vių, ku­rių rūšims gre­sia iš­ny­ki­mas. Jų at­si­kūri­mo sąly­gos kas­met sunkė­ja, mažė­ja pa­li­kuo­nių, su­bran­dintų sėklų, dėl ko il­gai­niui šios rūšys iš­nyks. To prie­žas­tis – vėlgi in­ten­sy­vi ir sa­va­nau­diš­ka žmo­gaus veik­la. Tik­riau­siai ne vie­nas nu­motų ran­ka ir sa­kytų, kad pas mus dar ne bėda, jei yra pro­blemų – tai gal kur ki­tur, sve­čio­se ša­ly­se, o mums nėra dėl ko murmė­ti, žiū, kiek gandrų tu­ri­me, ge­gutės ku­kuo­ja, lakš­tin­ga­los gie­da.

Ir dar kaip yra. Jau se­no­kai pa­ts lai­kas su­sto­ti, kol dar šie pro­ce­sai ne­įsi­su­ko ne­grįžta­mai, ap­si­dai­ry­ti ir pra­dėti drau­giš­kiau gy­ven­ti su nuo­la­tos ša­lia mūsų esan­čiais gam­tos tva­ri­niais. Kas būtų, jei pa­va­sa­rio ne­pas­kelbtų vie­ver­sys, ne­pas­vei­kintų pempė ar varnė­nas ? Ko­kie liūd­ni būtų pa­va­sa­riai be visų ma­žes­nių ir di­des­nių gies­mi­ninkų cho­ro, o va­sa­ros karš­čiu mir­gan­čios die­nos be čiur­lių nar­dy­mo ir jų „svy­ra­vi­mo“. Jaukūs va­ka­rai be griežlės džy­ra­vi­mo, ru­de­nys be išsk­ren­dan­čių ger­vių at­si­svei­ki­ni­mo tebūtų lyg ne­gy­vi be­gar­siai ak­tai, ku­riuo­se ge­rai ir pa­to­giai gy­ve­nan­tiems žmonėms il­gai­niui pa­si­da­rytų la­bai il­gu. Imtų kaž­ko trūkti, tar­si ko­kio jausmų rak­to, at­ra­ki­nan­čio sie­las gėriui, džiaugs­mui, o tuo pa­čiu ir gi­les­niam lai­ki­nu­mo šio­je žemė­je su­vo­ki­mui.


Padė­ki­me čiur­liams ir kregž­dutėms

Jau grįžo vie­ni pa­sku­ti­niųjų par­skren­dan­čių paukš­čių – čiur­liai. Kas­met šiam paukš­te­liui iš­gy­ven­ti da­ro­si vis sun­kiau, nes vis la­biau nyks­ta vie­tos, ku­rio­se galėtų įsi­reng­ti lizdą. Čiur­liai la­bai blo­gi sta­ty­bi­nin­kai, mie­liau ap­si­gy­ve­na kie­no nors su­suk­ta­me liz­de, vaikš­to ma­žai, tik skrai­do, tad ten­ka „nuo­mo­tis“ įruoš­tus kitų, ypač varnėnų, in­ki­lus.

Re­no­vuo­ti na­mai, pa­togūs per­ėti ply­šiai, lan­dos – vi­si už­tai­sy­ti, nėra kur paukš­te­liui įsi­reng­ti namų. Dar ne­vėlu pa­ka­bin­ti jiems in­kilų, pa­to­gių įskris­ti įsibėgė­jus, lyg ko­kiam reak­ty­vi­niam lėktuvė­liui.

Ne­leng­va ir kregždėms, nes ne vie­nas bal­ko­ne ar pa­stogė­je nu­krapš­to jų liz­dus, gir­di – ter­šia. Gal tai­kai su kregž­dutė­mis su­tvir­tin­ti šį sausą pa­va­sarį pa­dėki­me du­benį šla­pio mo­lio, kad turėtų iš ko pa­si­sta­ty­ti na­me­lius. Kai ku­rios už­sie­nio ša­lys par­duo­da mo­li­nius in­ki­lus kregždėms. Pas mus to­kių įsi­gy­ti dar ne­si­ūlo­ma, bet bent jau pa­to­gią len­telę kur pa­stogė­je galė­tu­me pri­kal­ti – ne­daug te­kai­nuos ir lai­ko, ir lėšų.


Kur pa­si­dėti var­lei

Sod­riai gel­to­nus žie­dus jau skleid­žia bur­bu­liai, spar­čiai nyks­tan­tys iš mūsų kraš­to­vaizd­žio, nes vis in­ten­sy­viau šie­nau­ja­me, tręšia­me, aria­me. Var­dan kvie­čių po ari­mais gu­la or­chidė­jos, gais­re­nos, ka­tilė­liai, šim­tai kitų au­galų. Ir nie­kam ne­svar­bu, kad po ku­rio lai­ko pie­vo­se ža­liuos tik erai­či­nai, mo­tie­ju­kai ar do­bi­lai, gal siū­ruos tik ja­vai. O me­du­čio no­ri­si, kur bi­telės skris?

Jau ge­ro­kai su­mažė­jo var­lių. Ir ne gand­rai čia kal­ti. Ar te­ko ma­ty­ti, kaip, artė­jant pa­vo­jui, varlė le­tenėlė­mis tar­si žmo­gus ran­ko­mis pri­siden­gia gal­velę? Denk ne­dengęs, grei­tos ir ga­lin­gos šie­nap­jovės to ne­ma­to. Kaip ir paukš­te­lių lizdų, jau­nik­lių, stirnų ma­žy­lių – visų, kas ne­se­niai iš­vy­do saulę. Pie­vo­se ir kem­synė­se re­te­nybė yra pempės, veik ne­bėra kuo­lingų, net ku­rap­kos, būriais čerpsė­ju­sios po lau­kus, bai­gia iš­nyk­ti. Su­mažė­jo ir zui­kių, ežių, kitų smul­kių gyvūnė­lių.

Bet lau­kuo­se pa­daugė­jo „di­no­zaurų kiau­ši­nių“ – šie­no ri­ti­nių. Taip, val­gy­ti daug ir ska­niai no­ri­me vi­si. Dėl ka­ro Uk­rai­no­je au­gan­ti mais­to pa­klau­sa dar dau­giau natū­ra­lių bu­vei­nių-namų atims iš gy­vo­sios gam­tos. Ar tik­rai rei­kia suar­ti vi­sus kem­sy­nus, ar bent šiek tiek ga­li­ma pa­lik­ti, kad kiek­vie­nas gy­vas pa­da­ras galėtų turė­ti na­mus ir at­rastų gy­vus sa­vo vai­kus. Juk jie – mūsų ne­ma­to­mi, tylūs kai­my­nai, tad su­si­pa­žin­ki­me su jais ge­riau ir pa­mil­ki­me to­kius, ko­kie yra – gražūs ar neiš­vaizdūs, tylūs ar rėksniai. Te­gul ge­ros kai­my­nystės die­na nu­vil­nys to­lyn ir už kie­mo vartų.

Gal jūs, mie­li skai­ty­to­jai, norė­tumė­te ir galė­tumė­te pa­si­da­lin­ti sa­vo ne­tikė­to­mis is­to­ri­jo­mis apie gam­tos kai­my­nus? Lauk­si­me jūsų pa­sa­ko­jimų el. pa­štu redakcija@zemaiciolaikrastis.lt.