Pabaigos nebus

Tas įvy­kis, ku­ris galė­jo su­jau­din­ti vi­suo­menę, ne­bu­vo nei Tėvo die­na, nei ne­tikė­tai karš­tas oras pa­jūry­je ir prie ežerų. Tai bu­vo LGBT or­ga­ni­zuo­tas pa­ra­das sos­tinė­je. Ir nie­ko. Per­si­rengė, pa­si­puošė žmonės, iš­sit­raukė se­nus ir nau­jus pla­ka­tus bei pra­žy­gia­vo pro­spek­tu. Skambė­jo mu­zi­ka, ei­se­no­je da­ly­va­vo ir kai ku­rie Sei­mo na­riai, vie­to­mis bu­vo gir­di­mos kal­bos apie žmo­nių tei­ses ir, ži­no­ma, meilę...

Prie Ka­ted­ros grupė ti­kin­čiųjų ra­miai meldė­si. Ne­ži­nia, ar ta mal­da bu­vo už žmo­nių pa­kly­di­mus, o gal bu­vo pra­šy­ta „pa­spaus­ti“ ki­ta­min­čius. Vi­si vis­kam tu­ri teisę. P. Gra­žu­lio, at­ro­do, ne­bu­vo, ne­bent per­si­rengęs kar­tu žy­gia­vo su pa­ra­do da­ly­viais, o K. Kri­vic­kas ra­miai lais­va­laikį lei­do Vin­gio par­ke: šei­mos į jo kvie­timą bur­tis neat­si­liepė.

Keis­tas žan­ras įsi­vy­ra­vo Sei­mo na­rių bend­ra­vi­me. Prieš ke­lias sa­vai­tes kaž­kas skundė­si, kad ne­ga­li pailsė­ti, nes kaž­kas, gir­di, Sei­mo vieš­bu­ty­je ke­lia or­gi­jas, ki­tas bėdo­jo­si, kad vieš­bu­ty­je ap­gy­ven­din­tos uk­rai­nietės oku­pa­vo rūbų džio­vyk­las. Te­le­vi­zi­jos lai­do­se skund­žia­ma­si ir dėl ko­legų rūky­mo, ir dėl  vaikų triukš­mo bei kitų da­lykų.

La­bai keis­ta, kad Sei­mo na­riams ne­be­pa­kan­ka iš­ra­din­gu­mo vie­nu ar ki­tu būdu pa­tek­ti į „eterį“, be ko jų gy­ve­ni­mas – kaip sriu­ba be drus­kos. Ki­ta ver­tus, įsta­tymų leidė­jai tu­ri ži­no­ti, kaip gy­ve­na dau­gu­ma ša­lies gy­ven­tojų bend­ra­bu­čiuo­se ir šiaip dau­gia­bu­čiuo­se.

Šiuo me­tu kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis bus vie­nas į kitą pa­našūs. Mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se aidės įvai­riau­sių šven­čių ai­dai: skambės mu­zi­ka, klegės jau­ni­mas, pre­ky­bi­nin­kai mugė­se steng­sis par­duo­ti sa­vo ga­mi­nius, su­kaup­tus žie­mos mėne­siais. Džiu­gu, kad ir plun­giš­kiai ne­liks nuo­ša­ly­je: folk­lo­ro šventė­je klau­sy­simės savų ir sve­čių dainų, džiaug­simės jų šo­kių sūku­riais. Tik­riau­siai ne­bus pa­mirš­ti ir An­ta­nai, juk An­ta­ninės – la­bai lie­tu­viš­ka šventė...

Va, tik abi­tu­rien­tai pri­vers­ti džiaugs­mus sem­ti sai­kin­gai. Pa­bai­ga pro­cesą vai­ni­kuo­ja.