
Naujausios
Žemės ūkis neįtraukė
Pagal išsilavinimą plungiškis D. Jankauskas – agronomas. Prisipažįsta svajojęs studijuoti elektromechaniką, bet atvykus į Rietavą paaiškėjo, kad nei į elektrikos, nei į mechanikos programas vietų nebėra. Tada vaikinui kažkas pasiūlė stoti į agronomiją. Susigundė, nors vėliau, gavęs diplomą, pagal specialybę dirbo vos 4 mėnesius. Ir tai – ne Lietuvoje, o pas stambų ūkininką Vokietijoje. Prisimena, kad tada tas ūkis jam, lietuviui, atrodė kažkoks kosmosas. Lietuvoj tada apie tokius stiprius ūkius galėjom tik svajoti, gal dėl to grįžęs nebetęsė tos veiklos.
Vyrukas nusprendė ir toliau užsiimti tuo, kas jam geriausiai sekėsi. „Dar studijuodamas visokiais niekais užsiimdavau: pavasariais prekiaudavau plėvele šiltnamiams dengti, žiemą iš Rusnės stintą veždavau, – neslpia visada turėjęs verslininko gyslelę. – Išvažiavęs padirbėti į Vokietiją nusipirkau mašiną, čia grįžęs ją pardaviau. Pamačiau, kad visai neblogai uždirbau. Po to važiavau dar ne kartą, veždavau ir kitus žmones į Vokietiją pirkti automobilių. Sykį vienas plungiškis pakvietė į Lenkiją apsipirkt. Ten turguj pamačiau prekiaujančius baldais – nebrangūs pasirodė. Pasiėmiau iš jų katalogų. Parvežiau vieną siuntą tų baldų, po to kitą. Įsitraukė ir draugas. Iš pradžių Plungėj prekiaudavom, vėliau į Klaipėdos, Mažeikų, Rietavo turgus veždavom.“
Sykį suskaičiavę, kad didelių gabaritų baldus vežti iš Lenkijos yra gana brangu, du bičiuliai nutarė pradėti juos gaminti čia, Plungėje. Prie jų prisijungus dar vienam pažįstamam, iš pirmo sumeistrauto fotelio gimė net dvi įmonės – „Plungės baldai“ bei „Plungės baldai ir ko“. Tiesa, pirmąją įmonę, kuri specializavosi baldų gamyboje, po kurio laiko draugai nutarė parduoti, o sau pasilikti ir plėsti antrąją, užsiimančią baldų importu ir prekyba.
Sėkmės viršūnė ir... brankrotas
Vis tik klausantis D. Jankausko būtų klaidinga susidaryti nuomonę, kad verslas šiems jauniems vyrams ėjosi kaip iš pypkės. Plungiškis neslepia, kad pasiekus patį sėkmės piką – atidarius 11 parduotuvių visoje Vakarų Lietuvoje, – prasidėjo krizė ir jųdviejų įmonę ištiko bankrotas.
Po šios nesėkmės bičiuliai pasuko skirtingais keliais. D. Jankauskas sako po to ilgai galvojęs, kuo toliau užsiimti. Rimtai svarstęs kelis variantus. Buvo net kilusi mintis auginti triušius, bet galiausiai nutarė, kad tai – ne jam. „Auginti gyvulį – ne baldą gaminti. Jei kokią dieną neateis darbuotojas ir neišpjaus plokščių, pasaulis nesugrius – kitą dieną išpjaus. O triušiui nepasakysi – palauk, rytoj pavalgysi.“
Kad ir koks sunkus buvęs minėtas periodas, minčių emigruoti į užsienį Darius sako neturėjęs. Aiškiai supratęs, kad negalės palikti šeimos, kurioje auga trys vaikai. Plungiškis nusprendė dviračio neišradinėti ir toliau dirbti tai, ką geriausiai išmano. Iš banko aukciono metu įsigijęs buvusią fermą Jovaišiškės kaime, 2009 m. įkūrė baldų gamybos įmonę „Janra“. Sako, naują verslą kūręs ne nuo nulio, bet nuo minuso. Be to, teko mokytis dirbti vienam, be verslo partnerių, su kuriais būtų galima pasitarti ar dalintis atsakomybe.
Įdomu tai, kad bendrą verslą vystę trys draugai šiandien yra konkurentai – visi valdo savo baldų įmones, tačiau dėl to trinties, pasak Dariaus, nejaučiantys: kiekvienas turi savo klientą ir per petį į bičiulių įmonių reikalus nesidairo.
Didžiausia parduotuvė kaime
„Janra“ šiuo metu turi dvi parduotuves: vieną A. Jucio gatvėje, kitą – gamybinėse patalpose Jovaišiškės kaime. „Vienas draugas iš Šiaulių atvažiavęs juokėsi, kad tokios didelės parduotuvės kaime dar nėra matęs“, – prisimena verslininkas.
Įmonės pagamintų virtuvės, miegamojo, ofiso bei minkštų baldų galima įsigyti ir daugelyje Lietuvos miestų, kur „Janra“ turi ekspozicijas didesniuose baldų prekybos centruose. Be to, įmonė pagal užsakymus gamina baldus įstaigoms, yra jais apstačiusi ne vieną studentų bendrabutį Vilniuje ir Kaune, laimėjusi konkursus gamino baldus Plungės bei Rietavo savivaldybių administracijoms, Stonaičių ir Duseikių pensionatams, per patį kovido pandemijos įkarštį – Respublikinei Šiaulių ligoninei.
Darius pasakoja, kad pastarasis užsakymas „Janros“ kolektyvui įsimins turbūt ilgam, mat tiek atvykus išsimatuoti ligoninės patalpas, tiek vėliau montuojant baldus, ten dirbusiųjų akys norom nenorom krypo pro langus ir skaičiavo su greitąja atvežamus dūstančius ir jau maišuose išnešamus į amžinybę iškeliavusius kovidinius pacientus.
„Po to grįžę darbuotojai, kas dar nebuvo pasiskiepijęs, be kalbų skubėjo skiepytis. Gal dėl to įmonėje ir neturėjom nė vieno koronaviruso protrūkio“, – įtemptą periodą prisimena įmonės vadovas.
Vietoj druskos – stalas su kėdėm
Būtent dėl minėtų valstybinių užsakymų per pandemiją „Janra“ nepatyrė didesnių finansinių nuostolių – darbo buvo tiek, kad vos spėjo suktis. Daugiau iššūkių atnešė Ukrainoje prasidėjęs karas, dėl kurio smarkiai išaugo baldinių plokščių kainos. Bet D. Jankauskas sako įžiūrintis ir teigiamų šio sunkmečio pusių. Viena pagrindinių – Lietuvoje nebeliko kažkada čia plūdusių pigių baldų iš Rusijos ir Baltarusijos.
„Ne baldai tai buvo, o tragedija. Tarkim, nusiperki dvigulę lovą su čiužiniu už 300 eurų, kuri iš pažiūros atrodo gražiai, gal net prabangiai. Tas, kas kažkiek nusimano apie baldus, jau metęs akį pasakys, kad tokio daikto neverta pirkti, nes pinigai bus išmesti į balą. Tačiau ne visi nori klausytis išmanančiųjų patarimų, dalis žmonių žiūri tik į kainą“, – sako plungiškis.
Pasak jo, kai kurie, pirkę tokias baltarusiškas ar rusiškas lovas, nepraėjus nė metams ateidavo į „Janros“ parduotuves pirkti naujos. „Atbėgę čiužinį kelia, jau žiūri, kokios grotelės, kaip kas padaryta. Va taip ir įgyjama patirties – per klaidas“, – kalba D. Jankauskas.
Verslininkas pasakoja, kad anksčiau net ir prekiaujant baldais būdavo juntamas sezoniškumas. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas ir Velykas žmonės puldavo pirkti stalų ir kėdžių, matyt, kad turėtų kur susodinti šventėms užkviestus svečius, artimuosius. Vis tik atsiradus galimybei pirkti baldus išsimokėtinai, tokių šventinių pirkimų nebeliko.
Nors, pasak D. Jankausko, kartais vis dar pasitaiko kuriozinių situacijų. Antai sykį atvažiavę sutuoktiniai guodėsi norėję pirkti lovą, bet kažkokioj parduotuvėj jiems įsiūlė stalą su kėdėm. O vyras tada neišlaikęs prasitarė, kad šiaip tai jie į miestą vykę ne baldų, bet druskos nusipirkti...
Neabejingas kitų nelaimėms
Paklaustas, galbūt versle jau talkina ir jo atžalos, Darius sako iš sūnų išties sulaukęs nemažai pagalbos, kai reikėjo per trumpą laiką surinkti baldus studentų bendrabučiuose. Jankauskų dukra baiginėja odontologijos studijas ir dirba burnos higieniste, sūnus studijuoja pramonės gamybinį dizainą, o mažasis tebesimoko mokykloje ir specialybę dar tik rinksis.
O štai pats D. Jankauskas laiko randa ne tik savo verslo reikalams, bet ir labdaringai veiklai – gal 15 metų priklauso „Lions“ klubui. Bet prasitarė, kad dar iki to nelikdavo abejingas kitų nelaimėms. Sykį dalyvavo kažkada labai populiarioje buvusioje televizijos laidoje „Bėdų turgus“, „pirko“ per gaisrą nukentėjusios šeimos iš Telšių rajono bėdą. Tos laidos filmavime susitiko su plungiškiais „liūtais“, „pirkusiais“ kitą bėdą.
Užsimezgusi pažintis tęsiasi iki šiol, D. Jankauskas, dabar jau pats būdamas „Lions“ klubo nariu, aktyviai dalyvauja jo veikloje, prisideda renkant paramą negalios ir kitų negalavimų kamuojamų vaikų gydymui ir sveikatinimui, būdamas linksmo būdo nepraleidžia Plungės „liūtų“ rengiamų pavasarinių labdaros koncertų – drąsiai lipa į sceną šokti ir dainuoti, krėsti visokių pokštų. Be to, neatsisako paremti ir rajono įstaigas bei organizacijas, prisidėti prie jų organizuojamų veiklų. „Kai galiu, padedu“, – nedaugžodžiauja plungiškis, kalbėdamas apie savo gerą širdį.