
Naujausios
– Prieš pradėdamas dalintis ekspedicijos įspūdžiais, papasakokite apie save ir apie tai, kada, kokiomis aplinkybėmis gimė mintis įsitraukti į šią misiją.
– Nuo gimimo gyvenu Plungėje. Baigęs „Saulės“ gimnaziją, įstojau į Klaipėdos valstybinę kolegiją, kur studijavau maisto technologijas. Po mokslų įsidarbinau pagal specialybę, bet trumpam. Mat gavau pasiūlymą padirbėti Plungės viešojoje bibliotekoje. Kadangi visada viršų imdavo kūrybiškoji mano pusė, ilgai nedvejojęs sutikau. Iki šiol ten ir dirbu, esu bibliotekininkas edukatorius.
O sudalyvauti „Misijoje Sibiras“ svajojau daug metų. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau reportažą per televiziją, mamai pasakiau , kad noriu. Kada tai buvo, nepasakysiu, bet tikrai seniai.
– Kas pastūmėjo būtent šiemet pildyti dalyvio anketą?
– Galimybe dalyvauti ekspedicijoje domėjausi ir pernai, ir užpernai. Bet aplinkybės vis susidėliodavo taip, kad kažkas nepavykdavo. Šiemet viskas susiklostė labai palankiai, misijai buvai pasiruošęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir labai džiaugiuosi, kad iš pirmo karto pavyko į ją patekti.
– Kiek žmonių dalyvavo atrankoje? Kaip reagavot į žinią, kad esat atrinktas į bandomąjį žygį, o vėliau – ir į pačią ekspediciją?
– Atrankoje dalyvavo apie 1 080 jaunų žmonių. Į bandomąjį žygį pateko 79 ir tai yra kas tryliktas pildęs anketą. Vien tai, kad esi atrinktas į bandomąjį žygį – labai didelis pasiekimas. Tad ir džiaugsmas buvo neapsakomas, jau tada jaučiausi, lyg būčiau patekęs į pagrindinę komandą. Kai per dvi dienas praėjome 50 kilometrų, buvau labai laimingas. Ypač daug teigiamų emocijų suteikė tai, kad susipažinau su daug nuostabių skirtingomis veiklomis užsiimančių žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų.
Kai sulaukiau vienos iš ekspedicijos organizatorių Aistės Eidukaitytės skambučio, kuriuo man pranešta, kad patekau į misijos komandą, buvau darbe. Džiaugsmo buvo tiek, kad, lyg mažas vaikas, tiesiogine to žodžio prasme pradėjau šokinėti iš laimės ir šūkauti.
– Ar pats asmeniškai esate kažkaip prisilietęs prie tremties?
– Visa mano mano vaikystė buvo persmelkta senelio, kurį vadinu bočiumi, pasakojimais apie tremtį. Mat jis, vos vienuolikos metų vaikas, su tėvais ir sesėmis buvo išvežtas į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. Tad ši misija man buvo ne tiek proga išbandyti save ar nuotykis, o galimybė pagerbti savo bočiaus atminimą. Gaila tik, kad nepavyko atsistoti ant tos žemės, kuria jis vaikščiojo.
– Kiek laiko truko misija? Kokia jos kasdienybė?
– Misijos trukmė – 11 dienų. Kadangi laiko nešvaistėme, nuveikėme tikrai daug. Viskas buvo suskaičiuota minučių tikslumu, todėl sėdėti be darbo neteko. Džiaugėmės, kad mus palaikė vietos valdžia, tad viskas ėjosi labai sklandžiai.
Aš priklausiau virtuvės komandai, todėl keldavausi pusę šešių kurti laužą. Pasigaminę pusryčius ir pavalgę apie 8 valandą iškeliaudavome į kapines, kuriose praleisdavome visą dieną. Kasdien nueidavome apie 25–30 kilometrų. Kadangi kapinės apleistos, virtusios brūzgynais ir, švelniai tariant, šiukšlynais, atstumas padvigubėdavo. Į stovyklą grįždavome apie 21 valandą ir kibdavome į buities darbus: vieni darydavo valgyti, kiti skalbdavosi, treti maketuodavo koplytstulpius, tam aukodami miego laiką.
– Kokie įvykiai, atradimai, žmonės paliko jums stipriausią įspūdį?
– Na, visa misija yra vienas didelis įvykis. Žmonės, su kuriais kartu keliavau, dirbau, juokiausi ir verkiau, išliks visam gyvenimui. Ypatingą įspūdį paliko Kazachstano kraštovaizdis. Pabuvojęs ten, suvokiau kontrastus tarp Lietuvos ir tos šalies ir supratau, kad reikia labiau vertinti tai, ką turime.
O kalbant apie konkretesnius atvejus, tai į atmintį įsirėžė apleistose kapinėse netikėtai surastas lietuvio kapas, ant kurio lietuviškai buvo užrašyta, kad liūdi vaikai ir šeima. Aptiktas lietuvių kapvietes visada papuošdavome trispalviu kaspinu. Toks atlikto darbo paženklinimas visiems sukeldavo labai gerų jausmų ir, žinoma, paliko neišdildomų atsiminimų.
– Ar domėjotės ankstesnėmis misijomis? Ar būtent taip ją ir įsivaizdavote?
– Prieš išvykdamas peržiūrėjau keletą reportažų iš ankstesnių misijų. Bet žiūrėti ir patirti – du skirtingi dalykai. Nuovargis, karštis, prakaitas – tai, ko neperteiks joks ekranas. To įsivaizduoti neįmanoma, galima tik patirti savo kailiu. Manau, kad ši ekspedicija – mano gyvenimo kelionė, pranokusi bet kokius lūkesčius ir davusi daug naujų atradimų.
– Kokios emocijos lankė misijos metu?
– Nuovargis – labai geras negatyvių emocijų stimuliatorius. Bet kai turi komandą ir bendrą tikslą, visos negatyvios mintys pašviesėja. Užtenka pažiūrėti į tokį pat pavargusį draugo veidą ir tavo nuovargis pranyksta. Negatyvas dingsta – išspaudi šypseną ir varai toliau.
– Ar misija vertė mąstyti apie anuos laikus, baisius valdžios sprendimus, sulaužytus žmonių likimus?
– Žinoma. Ir labai daug. Prieš išvykdami su komanda lankėme buvusius tremtinius ir kalinius, kurie mums daug pasakojo apie tų laikų baisybes. Tad su savimi vežėmės ne tik savo mintis, bet ir žmonių išgyvenimus, o tai dar labiau stiprino norą pasiekti užsibrėžtus tikslus.
– Ar ilgai „virškinote“ tai, ką patyrėte?
– Na, jau savaitė kai kūnu esu grįžęs į Lietuvą, bet mintimis aš vis dar Kazachstane. Grįžti į realybę neleidžia ir įspūdžiai, ir žmonių dėmesys, padėkos, sveikinimai, kurie vis nesibaigia bei dar labiau įprasmina atliktus darbus. Jau daug kam sakiau: jei tik būtų galimybė, rytoj pat susikraučiau kuprinę ir grįžčiau į misiją.
– Ar grįžote didesnis Lietuvos patriotas, nei išvykote?
– Mažų mažiausiai, ką padaro misija, tai sustiprina patriotiškus jausmus. Kai aplink save matai būrį jaunų žmonių, iš paskutinių jėgų dirbančių tam, kad užmarštin nenugrimztų tremtinių ir politinių kalinių likimai ir kad ateities kartos apie tai žinotų, tu tiesiog negali sau leisti nebūti patriotu. Nes tai, ką mes pasėjame šiandien, matysime savo vaikų akyse.
– Ką pasakytum jaunuoliui, kuris svajoja apie tokią misiją? Ir ką pasakytum kitam, kuriam patriotai – kvailiai, o gyventi Lietuvoje – nesąmonė?
– Pirmajam pasakyčiau, kad tai buvo mano ir bus tavo geriausias įvykis gyvenime. Nuvykęs į Kazachstaną supratau, kiek daug mes turime ir kaip reikia tai vertinti, todėl ir antrajam jaunuoliui pasiūlyčiau užpildyti anketą į misiją.
– Dėkoju už pokalbį.
Šiųmetinės misijos dalyviai lankėsi Karagandos apylinkėse: Dolinkoje, Karabase, Spaske, Prostornoje, Ekibastūze. Šios vietovės lietuviams taip pat svarbios, nes, skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių.
Ekspedicijos dalyviai intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei koplytstulpius. Iš viso aplankyta 18 kapinių, pavyko rasti 130 kapviečių su lietuviškomis pavardėmis. Lietuvių atminimui įprasminti pastatyti du koplytstulpiai ir kryžius.
Pirmasis koplytstulpis iškilo Prostornoje. Kitą koplytstulpį komanda pastatė Dolinkos kapinėse, kuriose nėra išlikę politinių kalinių atminimo ženklų. Kryžius iškilo šalia Karabaso lagerio. Beje, jį pagamino tremtinys Bronislovas. O konstrukcija tokia, kad kiekvienas komandos narys galėtų dalį kryžiaus vežtis su savimi.
„Misijos Sibiras“ dalyviai pabendravo su trimis Kazachstane gyvenančiais lietuviais – politinių kalinių vaikais, anūkais, kurie savo gyvenimus sukūrė Kazachstane, tačiau puikiai žino, jog jų tėvynė – Lietuva.