Kviečia žirgų konkūro varžybos

Ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai, siek­da­mi iš­sau­go­ti ir po­pu­lia­rin­ti XIX a. bai­gian­čius iš­nyk­ti že­mai­tu­kų veis­lės žir­ge­lius, pra­dė­jo reng­ti že­mės ūkio pa­ro­das. Jų pa­vil­jo­nuo­se vie­ti­niai gy­ven­to­jai pri­sta­ty­da­vo pla­čią ga­mą na­mi­nės pro­duk­ci­jos – nuo rank­dar­bių iki že­mės ūkio naud­me­nų ir, ži­no­ma, su mei­le užau­gin­tų že­mai­tu­kų. Sa­vi­nin­kai, užau­gi­nę ir iš­puo­se­lė­ję bu­vu­sius lie­tu­vių ka­ro žir­gus – iš­tver­min­guo­sius že­mai­tu­kus, ne­lik­da­vo ne­pas­te­bė­ti: gau­da­vo ne tik pi­ni­gi­nį pri­zą, bet ir bū­da­vo ap­do­va­no­ja­mi spe­cia­liai že­mės ūkio pa­ro­doms su­kur­tu me­da­liu.

To­kį me­da­lį (iš­li­ku­sį vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je) prieš ke­le­tą me­tų plun­giš­kė Ja­ni­na Juo­dei­kie­nė pa­do­va­no­jo Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jui. Šian­dien drą­siai ga­li­ma tvir­tin­ti, jog Ogins­kiai, sau­go­da­mi lie­tu­viš­kos veis­lės že­mai­tu­kus, daug nu­si­pel­nė pa­dė­da­mi iš­lai­ky­ti pa­sau­li­nę bioį­vai­ro­vę – tiek is­to­ri­ne, kul­tū­ri­ne, tiek se­lek­ci­ne ir eko­no­mi­ne pra­smė­mis.

Tra­di­ci­jos tę­sia­mos: tarp­tau­ti­nio My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio me­tu or­ga­ni­zuo­ja­mas žir­gų kon­kū­ras fes­ti­va­lio tau­rei lai­mė­ti, ku­ria­me da­ly­vau­ja stip­riau­si rai­te­liai iš vi­sos Lie­tu­vos, pa­si­ruo­šę var­žy­tis dėl pri­zi­nių vie­tų. Kon­kū­ro var­žy­bos – ne tik azar­tas, bet ir neiš­pa­sa­ky­to gro­žio re­gi­nys: ener­gi­ja, tem­pe­ra­men­tu, jė­ga švy­tin­tys spor­ti­nių veis­lių žir­gai (tarp ku­rių ir tra­kė­nai, tu­rin­tys že­mai­tu­kų krau­jo) bei jų šuo­lius meist­riš­kai val­dan­tys rai­te­liai žiū­ro­vams su­tei­kia daug ge­rų emo­ci­jų.

Šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­to­jos ir or­ga­ni­za­to­rės – jo­ji­mo spor­to klu­bo „Ra­fael­la“ pre­zi­den­tė Ge­nu­tė Ša­kie­nė ir žir­gų spor­to my­lė­to­ja Ju­di­ta Stan­ku­tė.