Paroda, kvepianti mėtomis

Jei ne­ma­tau pa­veiks­lo – ne­ma­tau nie­ko

Kaip pri­si­sta­tė pa­ro­dos au­to­rė, ji ki­lu­si iš ma­žo Ža­rė­nų mies­te­lio, Tel­šių ra­jo­no. Šiuo me­tu gy­ve­na ir dir­ba Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je – Tel­šiuo­se. Me­ni­nin­kė at­vi­ra­vo, kad ji ne­bai­gu­si jo­kių di­de­lių moks­lų. „Gy­ve­ni­mas – ma­no uni­ver­si­te­tas“, – juo­ka­vo fo­tog­ra­fė.

Tik įžen­gu­si į grą­žų sa­vo gy­ve­ni­mo ru­de­nį, ji at­ra­do nau­ją po­mė­gį – fo­tog­ra­fi­ją. Jau pra­bė­go še­še­ri me­tai, o no­ras fo­tog­ra­fuo­ti su kiek­vie­nais me­tais tik stip­rė­ja. Ste­bė­da­ma, bet neieš­ko­da­ma, fo­tog­ra­fė ran­da gam­tos su­kur­tą gro­žį.

„Jei ma­ty­da­ma vaiz­dą ne­ma­tau pa­veiks­lo, tai ne­ma­tau nie­ko, tę­siu paieš­kas to­liau“, – at­vi­ra­vo au­to­rė. Kas­dien ji gam­to­je pra­lei­džia po dvi, tris va­lan­das. Kai vi­si dar sal­džiai mie­ga, mo­te­ris lei­džia­si į gra­žiau­sių vaiz­dų paieš­kas. La­bai su­bti­liai fo­tog­ra­fei pa­vyks­ta nu­fo­tog­ra­fuo­ti dar mie­gan­čią, rū­kais ap­si­gau­bu­sią že­mę.

Fo­tog­ra­fi­jas, ku­rio­se įam­žin­ta bun­dan­ti gam­ta, la­bai pa­mė­go ir jos dar­bų ger­bė­jai. „Rū­kai“ – tai tar­si vi­zi­ti­nė Ali­nos Ča­pie­nės kor­te­lė. „Šios pa­ro­dos te­ma taip pat tu­rė­jo bū­ti su­si­ju­si su rū­kais, bet pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms ją pa­kei­čiau“, – pri­si­pa­ži­no me­ni­nin­kė.

Ši Ali­nos Ča­pie­nės pa­ro­da – ne pir­mo­ji, pri­sta­ty­ta Plun­gė­je. Ne­se­niai jos fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da sak­ra­li­ne te­ma bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Plun­gės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je. Su­lau­ku­si di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo, ji to­liau ke­liau­ja po Lie­tu­vos mies­tus ir mies­te­lius. O „M. Ogins­kio par­ko van­de­nų at­min­tis“ – jau ke­tu­rio­lik­ta me­ni­nin­kės pa­ro­da. Tel­šiš­kė džiau­gė­si, kad Plun­gė ją priė­mė po sa­vo spar­nu, tuo pa­čiu pa­do­va­no­da­ma daug nau­jų ko­le­gų, bi­čiu­lių ir sie­los drau­gų.

Poe­zi­jos ir fo­tog­ra­fi­jos są­skam­bis

A. Ča­pie­nė su jos kū­ry­ba atė­ju­siais pa­si­džiaug­ti ar­ti­mai­siais, drau­gais, pa­žįs­ta­mais, fo­tog­ra­fi­jos me­no ger­bė­jais pa­si­svei­ki­no ei­lė­mis. Šis pa­ro­dos ati­da­ry­mas bu­vo tik­ras ma­lo­nu­mas akims ir au­sims. Pa­sig­ro­žė­ję pui­kiais fo­to­me­ni­nin­kės dar­bais, vi­si su­si­rin­ku­sie­ji bu­vo įtrauk­ti į poe­zi­jos ir svei­ki­ni­mų sū­ku­rį. Ren­gi­nį ve­du­si Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė Šeš­kaus­kie­nė vie­ną po ki­to skai­tė at­vir­laiš­kius, pra­bil­da­ma Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ir dau­ge­lio ki­tų poe­tų ei­lė­mis.

O pa­ti pa­ro­da sa­vi­ta tuo, kad kiek­vie­nai nuo­trau­kai pri­skir­tas at­vir­laiš­kis, su­tei­kian­tis nuo­trau­kai skam­be­sį ir pa­lie­čian­tis jaut­riau­sias žmo­gaus sie­los ker­te­les. Ei­lės – tar­si ant­ros akys, pa­de­dan­čios pa­ma­ty­ti, ką konk­re­čia nuo­trau­ka no­rė­jo pa­sa­ky­ti fo­tog­ra­fė. Au­to­rė pri­si­pa­ži­no, kad at­li­ko ne­leng­va dar­bą, rei­ka­lau­jan­tį daug lai­ko. Rei­kė­jo per­skai­ty­ti dau­gy­bę ei­lė­raš­čių ir iš jų iš­rink­ti tą vie­nin­te­lį, ku­ris ati­tik­tų nuo­trau­kos nuo­tai­ką, pra­smę ir ne­pa­lik­tų abe­jin­gų. Kai ku­rie va­ka­ro sve­čiai svei­ki­ni­mo žo­dį taip pat ta­rė ei­lė­mis.

Ra­my­bė, kve­pian­ti mė­to­mis

Pa­ro­dos nuo­trau­ko­se įam­žin­ti Plun­gės M. Ogins­kio par­ko tven­ki­nių van­de­nys, me­džių, dan­gaus at­spin­džiai. Vi­sos fo­tog­ra­fi­jos al­suo­ja ra­my­be, me­lan­cho­li­ja. Jo­se la­bai daug ža­lios spal­vos, ku­ri kaip mė­tų ar­ba­ta su­tei­kia ra­my­bės jaus­mą. Šios pa­ro­dos nuo­trau­kos – tar­si ak­va­re­le ta­py­ti pa­veiks­lai.

„La­bai no­rė­jau iš­mok­ti pieš­ti ak­va­re­le, bet ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė kiek ki­to­kiu bū­du“, – kal­bė­jo A. Ča­pie­nė. O Plun­gės par­ko van­de­nis ji fo­tog­ra­fa­vo ne šiaip sau. Me­ni­nin­kė paat­vi­ra­vo, kad juos įam­žin­ti ją pa­ska­ti­no va­sa­rą Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus pa­skelb­tas kon­kur­sas „Bė­gan­tys par­ko van­de­nys“. Kon­kur­se jos dar­bai vien­bal­siai ko­mi­si­jos bu­vo pri­pa­žin­ti ver­ti pir­mo­sios vie­tos.

Tel­šiš­kė, pa­mi­lu­si Plun­gę

Ren­gi­niui įsi­bė­gė­jus svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė ir Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vio­le­ta Skie­rie­nė. Ji pa­si­da­li­no pri­si­mi­ni­mais apie pa­žin­tį su fo­to­me­ni­nin­ke. Trum­pai pa­pa­sa­ko­jo apie jų ne­ti­kė­tą su­si­ti­ki­mą Plun­gės par­ke, „Fo­toa­lė­jos“ pa­ro­do­je. Su­ži­no­ju­si, kad mo­te­ris mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­ti, di­rek­to­rė ją pa­kvie­tė su­da­ly­vau­ti „Fo­toa­lė­jo­je“ ir tap­ti fo­tok­lu­bo „Žybt“ na­re.

A. Ča­pie­nė šį kvie­ti­mą ma­lo­niai priė­mė. Fo­tog­ra­fų klu­bas įsi­kū­ręs bib­lio­te­kos pa­tal­po­se. Į Plun­gės bib­lio­te­ko­je vyks­tan­čius ren­gi­nius tel­šiš­kė daž­nai at­va­žiuo­ja ir kaip fo­tog­ra­fė, ir kaip žiū­ro­vė. Pas­ta­rai­siais me­tais ją daž­nai bu­vo ga­li­ma su­tik­ti mū­sų mies­te, to­dėl dau­ge­liui ki­lo klau­si­mas, kas ji – tel­šiš­kė ar plun­giš­kė?

„Aš – tel­šiš­kė, pa­mi­lu­si Plun­gę“, – juo­ka­vo me­ni­nin­kė. O V. Skie­rie­nė pa­si­džiau­gė, kad už­si­mez­gu­si gra­ži drau­gys­tė išau­go į dvi per­so­na­li­nes pa­ro­das Plun­gė­je. Ji pa­ska­ti­no me­ni­nin­kę ir to­liau ne­sus­to­ti, dirb­ti ir sa­vo dar­bais džiu­gin­ti plun­giš­kius. Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ir fo­tok­lu­bo „Žybt“ va­do­vas Man­tas Vir­žin­tas. Jis pa­gy­rė Ali­ną už jos ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą klu­bo veik­lo­je, vi­sa­da ge­rą nuo­tai­ką, ra­gi­no to­liau to­bu­lė­ti ir siek­ti fo­tog­ra­fi­jos aukš­tu­mų.

Pa­si­bai­gus ofi­cia­lia­jai da­liai, nu­slū­gus įtam­pai, fo­tog­ra­fės vei­de nu­švi­to šyp­se­na. Ati­da­vu­si duok­lę ko­le­goms fo­tog­ra­fams, me­ni­nin­kė vi­sus pa­kvie­tė pa­si­vai­šin­ti. Ir ne bet kuo, o mė­tų uo­gie­ne.

Pa­ro­dą Plun­gės mies­to bib­lio­te­ko­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti iki lapk­ri­čio 1 die­nos.