
Naujausios

Aplankyt ekspedicijos dalyvius „Žemaitį“ pakvietė už paminklotvarką atsakingas Savivaldybės administracijos vyr. specialistas Gintaras Ramonas. Jis ir pats aktyviai dalyvavo miško, esančio Platelių girininkijos teritorijoje, žvalgymuose.
Tiesa, susidomėjusiųjų tuo buvo visas būrys, su jais ekspedicijos vietoje supažindino projektą parengusi Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė Aldona Kuprelytė. Žvalgymuose dalyvavo Kretingos muziejaus direktorius Julius Kanarskas, archeologas dr. Gediminas Petrauskas, Plungės „Saulės“, Platelių, Sedos gimnazijų, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos moksleiviai ir kiti.
Kaip minėjo A. Kuprelytė, Kretingos muziejaus direktorius J. Kanarskas dviejų tomų knygoje apie Lietuvos laisvės sąjungą perskaitė plungiškio fotografo ir metraštininko Alfonso Beresnevičiaus užfiksuotus „Vanagų“ stovyklos dalyvių atsiminimus. Tai ir buvo dingstis plačiau pasidomėti šia tema, išžvalgyti teritoriją, kurioje „Vanagai“ praleido visą vasarą.
„Vanagų“ stovykloje jaunuoliai mokydavosi karinės taktikos ir strategijos, susipažindavo su ginklais. Jų tikslas buvo gebėti pasipriešinti sovietų armijai. Vieni mini, kad stovykloje buvo keli šimtai jaunų vyrų, kiti – kad tūkstančių tūkstančiai. Važiavo čia ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos. Apie 90 procentų jų buvo studentai, kiti – ūkininkų sūnūs.
Stovykloje buvo ir karininkų. Tikėtina, kad būsimuosius partizanus mokino du – leitenantas ir vyr. leitenantas. Dar minima, kad stovykloje galimai lankėsi ir pats Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas Kazys Veverskis.
Prisiminimuose minima, kad kiekvienas jaunuolis stovykloje praleisdavo apie mėnesį. Būsimieji kariai buvo patriotiškai nusiteikę, laikė save nepriklausomais, vadovavosi tarpukario Lietuvos kariuomenės įsakais. Buvo ginkluoti: turėjo įsirengę ginklų sandėlį, naudojosi daugiausia vokiškais „Mauser“ šautuvais. Netgi patranką buvo čia atsivežę, iš kurios esą mokėsi šaudyti taikydamiesi į Platelių ežero salas.
Stovyklautojams, žinoma, reikėjo maisto. Iš kur jo gaudavo? Kartais vykdavo į Alsėdžių parduotuvę, bet šiuo klausimu jiems daugiausia pagelbėdavo vietos ūkininkai. Vienas iš jų „vanagams“ esą net karvę padovanojo. Na, o netoliese gyvenę Jankauskai ir Mickevičiai priglobdavo arklius.
Ši ekspedicija, pasak A. Kuprelytės, labiau pasitarnaus ne mokslui, o edukacijai. Tai, kas surasta, keliaus į Kretingos muziejų, kur panašių eksponatų jau esama.
Dr. G. Petrauskas, rodydamas radinius, sakė, kad jų – daugiau nei trys šimtai. „Mūsų žvalgymai tik paviršiniai, giliau į žemę nelendame. Bet ir paviršiuje, kurio išžvalgėme apie hektarą, daug ko aptikome. O radiniai iškalbingi. Pagal juos galima nustatyti, kurioje teritorijos dalyje vyko „vanagų“ mokymai, kur buvo jų palapinės, virtuvė ir panašiai“, – pasakojo archeologas.
Dėliodamas radinius, G. Petrauskas paminėjo, kad aptikta daug vinių. Iš pradžių atrodė, kad jos su stovykla neturėtų būti susijusios, bet paskui išsiaiškinta, kad didžioji dalis „vanagų“ gyveno ne brezentinėse, o karkasinėse eglišakiais dengtose palapinėse, kurias reikėjo kažkaip sutvirtinti. Tam ir buvo naudojamos vinys.
Tarp radinių – vokiškos ir lietuviškos monetos, šoviniai ir jų gilzės, uniformų detalės, peiliukai, šaukštai, šakutės, šukos ir daug kitų dalykų. O gal pavyko aptikti ir ginklų? „Ne, ginklų neradome, tik jų detalių. O štai granatą aptikome. Dėl to teko kviestis išminuotojus“, – pasakojo archeologas.
Šioje savaitės trukmės ekspedicijoje iš viso dalyvavo 22 žmonės. Dalis jų, kaip minėjome, – moksleiviai. Klaipėdietis aštuntokas Kristijonas pasakojo, kaip kartu su draugais aptiko granatą: „Kai pamatėm, ką radom, bėgom kuo toliau. Ir kitiems šūktelėjom, kad pasisaugotų. Tikrai įdomu tokių dalykų atrasti. Nesigailiu, kad kelias dienas mokykloje iškeičiau į šią ekspediciją.“