
Naujausios
Mėgstamas tiek moksleivių, tiek pedagogų
„Kas geriausiai pažįsta mokinį, jei ne jo klasės auklėtoja?“ – svarsčiau. Tad vos pravėrusi Senamiesčio mokyklos duris nupėdinau tiesiai į matematikos kabinetą, kuriame dirba Kristina Salienė – 8 a klasės auklėtoja bei matematikos mokytoja.
„Papasakokite trumpai, koks yra Nojus“, – ėjau tiesiai prie reikalo ir įsipatoginau pirmoje eilėje esančiame suole. Pamaniau, užsirašysiu kelis sakinius pirmam įspūdžiui, kad lengviau būtų bendrauti su pačiu šio straipsnio herojumi. Tačiau įklimpau kur kas ilgesniam laikui. Ir nė pati nepastebėjau, kaip klausantis mokytojos ištirpo geras pusvalandis.
„Tai mokinys, kurį mėgsta ir myli visi mokytojai bei moksleiviai. Nojus – pavyzdys, koks turi būti tikras mokinys“, – kalbėjo klasės vadovė, neslėpdama susižavėjimo savo auklėtiniu.
Išgirdau, kad vaikinas Senamiesčio mokykloje mokosi tik trečius metus, mat pradines klases baigė Grumblių mokyklėlėje. Bet vienoje didžiausių Plungės mokyklų Nojus jaučiasi kaip senbuvis. „Jis neišgyveno lūžio iš nedidelės kaimo mokyklos perėjęs mokytis į miesto. Jam nuo pat pradžių mokslai ėjosi kaip iš pypkės. Ir nieko keisto, žinant jo gabumus ir tai, kiek jis įdeda pastangų ir darbo, kad dienyne puikuotųsi vien aukščiausi įvertinimai“, – tęsė mokytoja ir pridūrė, kad Nojų žino visa mokykla.
Anot K. Salienės, jos auklėtiniui ne ką prasčiau nei mokslai sekasi ir bendrauti. Vos tik pradėjęs lankyti Senamiesčio mokyklą Nojus susirado daug draugų, puikiai pritapo klasėje ir aktyviai įsiliejo į mokyklos gyvenimą.
„Nojus man yra išskirtinis vaikas. Jo nereikia spausti mokytis. Jis tai daro sąžiningai, be išsisukinėjimų. Net sirgdamas imasi spręsti matematikos uždavinius, skaito knygas. Skirtingai nei dauguma jo bendraamžių, jis žino, kad mokosi dėl savęs ir savo ateities“, – baigdama pasakojo mokytoja.
„Nori gero darbo – mokykis“
Tą patvirtino ir pats Nojus. Pasidomėjus, ar tėvams niekada nereikėjo jo versti sėsti prie pamokų, tikrinti jo pažymių, aštuntokas keliskart pažymėjo, jog to daryti jo gimdytojams niekada neteko.
„Mokausi ne dėl to, kad tai daryti lieptų tėvai. Nemanau, kad mama ar tėtis turi motyvuoti. Aš mokausi, nes pats to noriu, nes mąstau apie savo ateitį, apie gerą darbą. Nors esu dar tik aštuntoje klasėje, tačiau jau žinau, kokiame vaidmenyje save matau po kurio laiko. Ateities vizijose aš – medikas arba lėktuvų inžinierius. Tiesa, vis dar blaškausi, ieškodamas atsakymo, kokią iš šių dviejų profesijų pasirinkti.
Viena – lėktuvų inžinerija – garantuotų gerai apmokamą darbą ir užtikrintų stabilų gyvenimą finansiniu atžvilgiu. Kita – mediko – labiau žmogiška. Galbūt prie pastarosios ir linksta širdis. Juk dirbdamas gydytoju ne tik uždirbčiau, bet ir galėčiau padėti žmonėms“, – kalbėjo Nojus ir pridūrė, kad norint gero darbo, reikia mokytis.
Aštuntoko požiūris išties nustebino, tad natūraliai kilo klausimas, kokioje šeimoje jis auga, kas jo tėvai, sugebėję įskiepyti jauno amžiaus žmogui tokį retą atsakomybės jausmą. O Nojus, tarsi perskaitęs mano mintis, prakalbo apie sėkmingai savo verslą plėtojantį tėtį. Anot moksleivio, tėtis jam – pavyzdys, kaip reikia gyvenime dirbti, kad kažko pasiektum.
Matyt, tokios pačios nuostatos laikosi ir vyresnės Nojaus sesės, kurių viena jau – studentė, o kita mokslus kremta Plungės „Saulės“ gimnazijoje.
Nori pratęsti tradiciją
Kaip ir Nojus, jo sesės mokėsi Senamiesčio mokykloje ir baigė ją gerais pažymiais. „Kadangi mano abi sesės lankė būtent šią mokyklą, aš taip pat noriu čia baigti visas dešimt klasių, taip pratęsdamas šeimos tradiciją. Be to, ši įstaiga nėra kažkokia atsitiktinė nei mano, nei mano seserų gyvenimuose. Mes ją sąmoningai rinkomės, žinodami, kad joje dirba stiprūs mokytojai, kuriems svarbu mokiniams kokybiškai perteikti savo žinias. Todėl po aštuonių klasių tikrai nesiruošiu pereiti į gimnaziją.
Man atrodo, kad pastaroji, norėdama prisivilioti kuo daugiau mokinių, nepelnytai nuvertina pagrindinėse mokyklose dirbančius mokytojus. Aš asmeniškai esu patenkintais visais mane mokančiais pedagogais. Tą patį galiu pasakyti ir apie Grumbliuose mane ugdžiusią pradinių klasių mokytoją. Būtent ji padėjo tvirtą mano pirmųjų žinių pamatą. Dėl to penktoje ir šeštoje klasėse man buvo daug lengviau mokytis. Už tai aš esu jai labai dėkingas“, – dėstė aštuntokas.
Už pažangumą – stipendija
Per mokykloje praleistus metus Nojus dalyvavo daugybėje olimpiadų, o iš jų namo grįždavo pelnęs prizines vietas. Antai būdamas penktoje klasėje savo amžiaus grupėje jis tapo trečiosios vietos laimėtoju Nacionalinės moksleivių akademijos rengtoje matematikos olimpiadoje.
Įvairių pasiekimų būta ir kitose olimpiadose. Berniukas net buvo paskatintas Plungės savivaldybės įsteigta pinigine premija. O štai šių metų rugsėjo mėnesį Nojus laimėjo MAXIMOS stipendiją 2019–2020 metams. Vilniuje vykusių iškilmių metu jam buvo įteiktas ir „Lietuvos Maximalisto“ diplomas už pažangumą.
Talentingus ir pažangius moksleivius prekybos tinklas MAXIMA skatino jau 17-us metus. Tikima, kad stipendijomis paskatinti gabiausi ir talentingiausi šalies vaikai dar aktyviau sieks užsibrėžtų tikslų bei puoselės savo talentus.
Apdovanojimų įteikimo ceremonija vyko rugsėjo mėnesį. Iš jos Nojus grįžo kupinas gražiausių įspūdžių. Moksleivis džiaugiasi, jog yra tokia programa, kuri jaunajai kartai tampa dar vienu motyvu mokytis, stengtis kažko pasiekti. Tiesa, dalyvauti šiame projekte Nojų paskatino klasės auklėtoja. Bet anketą ir visus nustebinusį motyvacinį laišką aštuntokas pasirašė pats.