Naujausios
Džeris: laisvas pasaulio žmogus
Šeštadienio rytą Šiaulius pasiekė žinia, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė Geraldas Jankauskas-Džeris. Šiaulietis (jis nenorėdavo būti vadinamas buvusiu šiauliečiu), muzikantas, etnomuzikologas, antropologas, religijotyrininkas, filosofas, laisvo žmogaus simboliu daugeliui tapęs menininkas.
Apie jį ir jo darbus prisiminimais dalijasi artimi draugai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ruošėsi statyti namą
Profesorius Gintautas Mažeikis su Geraldu bendravo internetu likus porai dienų iki mirties. Nebuvo nė menkiausios užuominos, kad tai bus paskutinis artimų draugų ir bendražygių pokalbis.
Artimiausi draugai žinojo apie jo ligą, bet apie tikrąją savo būklę žinojo tik jis pats.
„Aš ir kiti trys keturi artimiausi draugai, su kuriais jis kalbėjosi apie savo ligą, įsivaizdavom, kad jo sveikatos būklė yra žymiai lengvesnė“, – sakė G. Mažeikis.
Kaip tik šią vasarą jis užsidegusiai ieškojo sodybos, kur galėtų kurti namus čia, Lietuvoje. Surado. Ruošėsi pats savo rankomis ateinančią vasarą statyti molinį namą.
„Mes taip ir likome nesupratę... nes buvome įkvėpti jo paties vilties, kad viskas eina tik geryn“, – prislėgtas draugo mirties sakė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
Vienas iš artimiausių Džerio draugų – Helmis Stanevičius, žinodamas apie draugo ligą, stebėjosi begaliniu jo optimizmu: „Jis begaliniai daug kentėjo, bet aplinkiniai matė optimizmu trykštantį žmogų. Nors buvome labai artimi draugai, apie mirtį su juo niekada net pafilosofuoti neteko“.
Palikimas – iššūkis daugeliui
– Labai sunku apibrėžti, kas iš tiesų buvo Geraldas Jankauskas. Kokį palikimą jis paliko? – klausėme G. Mažeikio.
– Yra instituciniai žmonės, apie kuriuos priimta svarstyti kokių nors įsivaizduojamai reikšmingų palikimų požiūriu: paliktų knygų, studijų kiekis.
Džerio palikimas nėra tokio pavidalo. Liko keletas jo paskelbtų straipsnių, keletas jo fotografijos parodų, keletas jo muzikinių diskų. Tačiau liko milžiniški jo kelionių fotografijų archyvai. Liko jo užrašai apie keliones, kurie tik iš dalies skelbti.
Liko jo namuose ir pas draugus muzikos įrašai. Jo milžiniški archyvai – iššūkis artimiesiems ir draugams. Ką daryti su jo turtingu palikimu? Labai daug mįslių jis paliko savo archyvuose ir jas reikia atskleisti pasauliui, visuomenei.
Daugelis jo tyrinėjimų negalėjo būti skelbiami Lietuvoje, sunkiai įsivaizduojama, kiek jie galėjo būti skelbiami ir Jungtinėse Amerikos valstijose. Tik kai kuriuose paribio žurnaluose, galbūt Karlo Gustavo Jungo institute Šveicarijoje.
– Kodėl?
– Tyrinėjimų sritį, kuria jis užsiėmė, vadinu gyvąja mitologija. Tai, kas yra susiję su įvairiausiomis vizijomis, pasąmone, haliucinogenais, psichodelinėmis priemonėmis, jų sąsajomis su muzikine kultūra, su įvairiausiais simboliais. Jų įsibrovimas į kiekvieno iš mūsų kasdienį gyvenimą, mūsų psichologinę aplinką, sąsajos su mūsų psichologinėmis traumomis, lyčių pasirinkimais ir seksualiniu gyvenimu.
Visa tai buvo jo aplinka ir tai yra tas paribys, kuris daugelyje šalių tiesiog draudžiamas tyrinėti arba atiduodamas į psichiatrų rankas.
Psichiatrijos gelmėse
– Kodėl jis ėmėsi tokios tyrinėjimų sferos?
– Džerio požiūris į psichiatriją maždaug nuo 1988 metų formavosi, kaip požiūris į antipsichiatriją, šizofrenijos analizę – tai alternatyvios psichiatrijos ir psichologijos kryptys, kurios jam buvo įdomios filosofiniu, antropologiniu požiūriu.
Jo pažiūros jį darė labai keistą dirbant Šiaulių pedagoginiame institute. Su dideliu atsargumu į jį žiūrėjo įvairūs žurnalai, labai skeptiškai vertino instituciniai žmonės, kurie patys šioje srityje nieko nenuveikė ir šioje srityje niekam pasaulyje yra neįdomūs.
Šios temos pradžia yra jo šaukimas į sovietinę kariuomenę ir jos išvengimas gulantis į psichiatrinę ligoninę, kaip darė dalis tuometinio jaunimo. Jis psichiatrijos ligoninėje susidūrė su dviem psichiatrijos veidais – prievarta (ji daugeliui sovietinių disidentų buvo taikoma) ir pagalba (padedant Lietuvos jaunuoliams išvengti sovietinės kariuomenės). Susidūrimas su dviem psichiatrijos veidais buvo jam didžiulis iššūkis.
Be to, jis, dar būdamas paauglys, domėjosi meditacine muzika. Dažnai susitikdavo su aktyviais Lietuvos etnologais. Tokia aplinka ir formavo jo specifinę pasaulėjautą.
– Ar daug pasaulyje, neapsiribojant Lietuva, tokių tyrinėjimų?
– Tai, ką jis darė, galėtų būti „įdėta“ tarp dviejų autorių: šveicarų psichiatro ir psichologo, analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo ir lietuvių etnologės Pranės Dundulienės.
Viena vertus, tai yra lietuviška etnografinė patirtis – Džeris visada buvo artimas baltų religijai, jam buvo artima P. Dundulienės perspektyva, kur atsiveria institucijų nepatvirtinamos simbolinės erdvės. P. Dundulienės tekstai taip pat labai dviprasmiškai vertinami.
Antra vertus, į K. G. Jungo tyrinėjimus pasaulyje taip pat žiūrima su tam tikra abejone. K. G. Jungas iš dalies prisilietė prie psichodelinio, haliucinogenais tyrinėjamo pasaulio, kurį plėtojo daugelis jo pasekėjų, su kuriais Džeris asmeniškai bendravo.
Gyvendamas JAV, Džeris dažnai keliavo į įvairius indėnų rezervatus arba į jų genčių aplinką Lotynų Amerikoje. Jis ten domėdavosi meditacinėmis, medicininėmis gydymo praktikomis. Ir visa tai aiškino savo plėtojamos antipsichiatrijos kontekste.
Daug žmonių į jį kreipdavosi pagalbos po nesėkmingų psichiatrinių gydymų, nors jis niekada neužsiiminėjo gydymu.
Jo viena iš tyrinėjimo krypčių buvo ir garso antropologija, įrašant įvairius gamtos garsus. Jis siejo juos su etninės muzikos garsais iš viso pasaulio. Džeris pasirinko visiškai unikalų kelią. Labai mažai pasaulyje yra žmonių, kurie vykdo tokius tyrinėjimus.
Padėjo kurti naują meno kokybę
Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, išėjus Geraldui Jankauskui jo „Facebook“ paliko jam trumpą atsisveikinimo laiškelį: „Ačiū tau, laisvas žmogau, už viską“.
„Džeris – labai ryški asmenybė, ašis, apie kurią sukosi daugybė įvairių įvykių, idėjų, garsų, spalvų, vaizdų. Jis praturtino įvairius kultūrinius, meninius kontekstus, nes buvo labai įvairiaspalvė asmenybė – filosofas, menininkas, muzikantas, gyvenimo tyrinėtojas“, – draugą prisiminė V. Kinčinaitis.
V. Kinčinaitis džiaugiasi, kad G. Jankauskas buvo vienas iš tų, kurie padėjo kurti Šiaulių dailės galerijos kryptį.
„Po Sąjūdžio Dailės galerija buvo gyvas eksperimentinės kultūros ir meno centras ne tik Šiauliuose, Šiaurės Lietuvoje, bet ir visoje šalyje. Reikėjo pereiti iš sovietinės įstaigos į visiškai naują kryptį, kupiną įvairiausių vakarietiškų įtakų lietuvišką kultūrinį kontekstą. Džeris buvo vienas iš tų gyvų protų, kurie tai kūrė. Jis buvo įtakingas kartais ironiška, bet visada giliamintiška įžvalga. Priversdavo pasižiūrėti kritiškiau į save“, – prisiminė V. Kinčinaitis.
Greta kitų meno sričių, tuo metu atsivėrė ir mene dar buvęs nepažintas madų pasaulis, kurio Džeris užsidegusiai ėmėsi Šiaulių dailės galerijoje.
„Mes čiupome šią temą iš esmės ir tais laikais pirmą kartą Lietuvoje pasirodė postmodernistinei kultūrai skirtas žurnalas „Postmodernizmo landšaftai“, kurį leidome su Džeriu. Atsivėrė ir eroso kultūra, kurią reikėjo drąsos interpretuoti. Džeris tame buvo meistras“, – prisiminė V. Kinčinaitis.
Menotyrininkas prisiminė Džerio kurtas televizijos laidas, jo burtus apie save menininkus, filosofus, kino žinovus, muzikantus.
„Jis puikiai pasireiškė, kaip avangardinio kino žinovas. Jis per Maskvą į Šiaulius atvežė tikrą šiuolaikinį kiną. Dirbdamas dėstytoju Šiauliuose jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pasitelkė kiną, kaip savotišką vizualinės filosofijos kursą. Jis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje, kuris labai aiškiai suprato, kad vaizdiniai irgi yra filosofija“, – pasakojo V. Kinčinaitis.
Biografija, kurią pildo draugai
Profesorius Gintautas Mažeikis, pasiekus žiniai, kad Geraldas Jankauskas mirė, ėmėsi dėlioti jo biografijos faktus. Juos kasdien pildo draugai ir artimieji prisimintais faktais socialinio tinklalapio „Facebook“ sienoje.
Geraldas Jankauskas Jerry (gimė 1963 metais balandžio 21 dieną Šiauliuose – mirė 2013 metų spalio 25 Berkley, JAV).
Mokėsi Šiaulių J. Janonio gimnazijoje.
1977 metais Šiauliuose įkūrė roko grupę „Pionier“.
Baigė studijas Maskvos universiteto Filosofijos fakultete. Grįžęs į Šiaulių pedagoginį institutą, pradėjo dirbti Filosofijos katedroje, o vėliau ir naujai įsikūrusiame Kultūrinės antropologijos centre. Šiaulių universitete (ŠU) studijavo Edukologijos doktorantūroje (maždaug nuo 1996 metų).
Grojo saksofonu grupėje BIX, plačiai keliavusioje po naujai atsivėrusią Europą (1987–1991) dalyvavo „Roko maršuose“ po atgimstančią Lietuvą.
1992 metais jis įkūrė savo grupę „7B Orchestra“. Nuo 1994 metų Džeris prisijungdavo prie grupės „Gin’Gas“ džiazroko.
1995 metais emigravo į JAV, pirmiausia į Čikagą, vėliau San Franciską, galiausiai į šalia esantį Berklį. Ten įkūrė grupę „Naguali Orchestra“.
Unikalus ir mažai aptartas jo kasdienės duonos šaltinis: senieji muzikos instrumentai, jų restauravimas, prekyba jais, kolekcionavimas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KELIONĖ: Geraldas Jankauskas-Džeris daug keliavo po visą pasaulį. Bet statyti molio namą norėjo gimtinėje.
Asmeninio arhyvo nuotr.
SIMBOLIS: Daugeliui menininkų, muzikantų Geraldas Jankauskas buvo laisvės ir kūrybiškumo simboliu.
IŠSKIRTINUMAS: Profesorius Gintautas Mažeikis apie G. Jankauską: „Jo pažiūros jį darė labai keistą dirbant Šiaulių pedagoginiame institute. Su dideliu atsargumu į jį žiūrėjo įvairūs žurnalai, labai skeptiškai vertino instituciniai žmonės, kurie patys šioje srityje nieko nenuveikė ir šioje srityje niekam pasaulyje yra neįdomūs“.
LAISVĖ: Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, išėjus Geraldui Jankauskui jo „Facebook“ sienoje paliko trumpą atsisveikinimo laiškelį: „Ačiū tau, laisvas žmogau, už viską“.