Kuo apsidžaugtų Eleonora

„Kraš­to­ty­ros bi­telė“

Eleo­no­ra Chai­naus­kaitė-Ra­vic­kienė gimė 1916 m. Ro­kiš­kio ap­skri­ties Obe­lių vals­čiaus Junkūnų kai­me. 1935 m. baigė Ro­kiš­kio gim­na­ziją, 1938 m. – vo­kie­čių kal­bos stu­di­jas Klaipė­dos pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Mo­ky­to­ja­vo Klaipė­dos kraš­te, vėliau Kuršė­nuo­se. Ka­ro me­tu at­vy­ko į Že­mai­tiją – į Kan­tau­čius. Iš ten per­si­kėlė į Plungę, dir­bo va­ka­rinė­je vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je, Sta­ty­bos tech­ni­ku­me, dėstė vo­kie­čių ir prancūzų kal­bas. Mo­ky­to­ja bu­vo ak­ty­vi vi­suo­me­ni­ninkė, net sep­ty­ne­rius me­tus va­do­va­vo Plungės Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jai, įkūrė me­di­ci­nos se­serų kur­sus.

Ypa­tingą vietą ša­lia pe­da­go­gi­kos užėmė kraš­to­ty­rinė veik­la. Šiam po­mėgiui la­bai pa­dėjo tai, kad Eleo­no­ra bu­vo po­lig­lotė – mokė­jo lo­tynų kalbą, lais­vai kalbė­jo len­kiš­kai, prancū­ziš­kai, vo­kiš­kai, ru­siš­kai, skaitė ita­liš­kai, is­pa­niš­kai ir če­kiš­kai.

Že­mai­ti­ja Eleo­norą su­žavė­jo įdo­mia praei­ti­mi, gam­ta. Ji ėmė už­ra­šinė­ti le­gen­das, pa­da­vi­mus, reng­ti eks­kur­si­jas į Ram­byną, Kur­šių Ne­riją, Tilžę. Per­sikė­lu­si į Plungę  su­si­domė­jo ša­lia jos bu­vu­siu Gan­din­gos mies­tu.

Pradė­ju­si dirb­ti Sta­ty­bos tech­ni­ku­me, ta­da įkur­din­ta­me pui­kiuo­siuo­se Ogins­kio rūmuo­se, E. Ra­vic­kienė su­si­domė­jo ku­ni­gaikš­čių gi­minės is­to­ri­ja ir jų ge­nea­lo­gi­niu med­žiu, at­sa­kymų ieš­ko­jo ir už Lie­tu­vos ribų: Ita­li­jos, Prancū­zi­jos, Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Švei­ca­ri­jos ar­chy­vuo­se. Tuo pat me­tu mo­ky­to­ja rin­ko is­to­rinę med­žiagą apie Pla­te­lius, Gegrė­nus, Ša­tei­kius ir ki­tas vie­to­ves.

Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras, moks­li­nin­kas ir ra­šy­to­jas Čes­lo­vas Ku­da­ba švel­niai ją va­di­no „kraš­to­ty­ros bi­te­le“.

Už nuo­pel­nus kultū­rai 1996 m. ji ap­do­va­no­ta Did­žio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no I laips­nio me­da­liu, 2002 m. – Len­ki­jos Res­pub­li­kos me­da­liu „Už nuo­pel­nus lenkų kultū­rai“. 2001 m. E. Ra­vic­kie­nei su­teik­tas Plungės garbės pi­lie­čio var­das.


Su­ra­do ir pia­niną, ku­riuo gro­jo Čiur­lio­nis

Ypač daug mo­ky­to­jos su­rink­ta med­žia­gos apie dai­li­ninką ir kom­po­zi­to­rių Mi­ka­lojų Kons­tan­tiną Čiur­lionį. Be kitų da­lykų, jai pa­vy­ko su­ras­ti net pia­niną „Bech­tein“. Šį inst­ru­mentą 1987 m. iš ku­ni­gaikš­tienės Ma­ri­jos Ogins­kienės tur­to ad­mi­nist­ra­to­riaus Jo­no Petkū­no anūkės, gy­ve­nan­čios Ši­lutės ra­jo­ne, už 2 400 rub­lių nu­pir­ko tuo­me­ti­nio „Per­galės“ kolū­kio Ku­liuo­se pir­mi­nin­kas Juo­za­pas Bra­žins­kas, be­je, mėgęs ty­liai da­ry­ti ge­rus dar­bus.

Įgytą pir­kinį pa­do­va­no­jo Plungės kultū­ros sky­riui. Taip po kla­jo­nių šis pia­ni­nas su­grįžo į Ogins­kių rūmus. Ma­no­ma, kad būtent šiuo inst­ru­men­tu gro­jo ir pa­ts M. K. Čiur­lio­nis.


Sti­mu­las dirb­ti – meilė Tėvy­nei

Pa­sak E. Ra­vic­kienės, „meilė Tėvy­nei, ku­rią įskie­pi­jo ma­no mo­ky­to­jai, bu­vo pa­grin­di­nis sti­mu­las, įpras­minęs visą ma­no gy­ve­nimą ir veiklą“. Šiuo jaus­mu mo­ky­to­ja nuo­šird­žiai da­li­jo­si su kiek­vie­nu, bet ypač jau­ni­mu. Ji mokė­jo mylė­ti žmo­nes, kiek­vie­na­me pa­stebė­da­vo ge­riau­sius bruo­žus, bu­vo to­le­ran­tiš­ka, ati­di ir at­lai­di. Vie­na­me iš dau­gybės jos pa­ra­šytų laiškų, ku­rių gau­ti laimės turė­jau ir aš, mo­ky­to­ja rašė:

„Džiau­giuo­si, kad su­si­domė­jai mūsų praei­ties ži­no­ji­mu. Tai mūsų šak­nys, akys. Pap­ras­čiau­sias me­de­lis neu­žau­ga be šaknų. Rei­ki pa­skubė­ti, kol už­marš­ties dulkės ne­spėjo už­deng­ti.

Kiek da­bar be­si­do­min­čių Čiur­lio­nio me­tais Plungė­je, Va­lan­čiu­mi ir kt. Mu­zi­kinės praei­ties Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio metų da­bar jau nie­kas ne­be­su­rinks, nes iš­mirė žmonės.

Aš per tą lai­ko­tarpį, kaip Jūs bu­vo­te, daug pa­da­riau. Knyg­ri­šyk­la ma­no dar­bus, rin­ki­nius įri­šo, vi­so gal 18 knygų. Dai­li­ninkė man už­rašė ant­gal­vius. Da­bar nie­kas neiš­simė­tys.

Bu­vo at­vykę sve­čių iš Vil­niaus, jie pra­šė Vil­niu­je su­ruošt pa­rodą, siūlė iš­leist apie Mi­ka­lo­jaus Kons­ta­ti­no Čiur­lio­nio me­tus Plungė­je. Var­giai be­siim­siu to dar­bo, ma­ne la­bai pa­laužė plau­čių už­de­gi­mas, nie­ka­da ne­si­rgau, ir li­ga iš ka­žin kur iš­lin­do.

Turė­jom pui­kią šventę – mu­zi­kos mo­kyk­los ju­bi­lie­jus. Su­va­žia­vo buvę mo­ki­niai, aš turė­jau trumpą pra­ne­šimą apie Čiur­lionį, bu­vau gi­du par­ke, bu­vau kon­cer­te. Man už­ri­šo juostą, api­pylė rau­do­nais gvaz­di­kais. Aš iš šir­dies džiau­giuo­si ne dėl tuš­čios garbės, bet kad ką tai pa­da­riau sa­vo kraš­tui.

Sprend­žia­mas Čiur­lio­nio mu­zie­jaus klau­si­mas. Nuos­ta­bus eks­po­na­tas – Ogins­kio pia­ni­nas, tik­ras ku­ni­gaikš­tiš­ko „po­go“, juo gro­jo Čiur­lio­nis. Aš jį su­ra­dau, jau iš­ga­bentą, iš rankų į ran­kas ėjusį.

Tu­riu ap­ra­šy­ti Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­mo­ria­li­nes vie­tas, jų ne­ma­žai.

Su­si­domė­jau M. Va­lan­čiaus se­ne­liu, at­vy­ku­siu į Gegrė­nus (Plungės r.). Var­du­vos ka­pinė­se jo pa­li­kuo­nys pa­lai­do­ti, ir ma­no draugė iš Va­lan­čių gi­minės, iš sa­vo kuk­lios med. se­sers al­gos už­sakė pa­mink­linį ak­menį, ant­ka­pius. O Gegrė­nuo­se kolū­kis ža­da pa­sta­ty­ti kop­lyts­tulpį Va­lan­čiams įam­žin­ti. Juk tai bai­siai gra­žu. Man te­ko su­rast, pa­ra­šyt, ko ne­ži­no­jo gegrė­niš­kiai, iš­vilkt į die­nos šviesą.

Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jus šventė sa­vo dieną, jis ma­ne pa­kvietė. Mir­ti­nai norė­jau va­žiuo­ti, bi­jo­jau dėl silp­nu­mo. Kultū­ros sky­rius davė ma­šiną, vy­ko­me dvie­se pro miš­kus, pa­si­puo­šu­sius sprogs­tan­čiais ber­že­liais, žy­din­čio­mis ie­vo­mis.

„Mas­čio“ salė­je bu­vo su­ruoš­ta pa­ro­da įdo­miau­sių senų pa­veikslų – dro­bių, smūtke­lių, įdo­miau­sios pa­skai­tos apie ka­sinė­ji­mus, liau­dies meną. Skaidrė­se – pi­lia­kal­niai, kop­lytėlės. Po to vy­kom į bui­ties mu­ziejų, 15 ha plo­te se­no­viš­kos tro­bos su al­kie­riais, ka­mi­nais mėsai rūky­ti, su duon­ku­bi­liais, ka­ti­lais ir kt. Kvepė­jo ie­vos, mus svei­ki­no et­nog­ra­fi­nis an­samb­lis su mar­šu, šo­kiais, vai­ši­no sūriu, kai­mo duo­na. Bu­vo nuo­sta­bu, tai mūsų šak­nys, mūsų atei­tis. Kaip džiau­giaus, kad nu­galė­jus silp­numą, at­vy­kau.

Pa­sa­ko­jau, kad išaiš­ki­nau li­ki­mus 30 mu­zi­kantų, iš­ga­bentų 1904 m. iš Rie­ta­vo, su­ra­dau jų gi­mi­nes – pus­se­se­res: vie­na Kro­ku­vo­je, ki­ta – Plungė­je, med.fel­čerė. Ji man daug pa­dėjo li­go­je. Bir­že­lio 20 d. iš Kro­ku­vos at­vyks­ta į Plungę Ju­ze­fa Raj­polt su sūnu­mi Jer­zy, ar­chi­tek­tu. Rašė man, kad bus lai­min­ga, kad ma­ne su­tiktų.“

Ir mes, mėgau­da­mie­si So­fi­jos fes­ti­va­lio ren­gi­niais ar tie­siog va­sa­ra, būki­me lai­min­gi bent šiek tiek pri­si­minę iš­ti­kimąją Že­mai­ti­jos is­to­ri­jos ir kultū­ros sau­go­toją Eleo­norą Ra­vic­kienę.