Kai idealai buvo Dievas ir Tėvynė

1991 m. lie­pos 29 d. Mask­vo­je bu­vo su­da­ry­ta su­tar­tis tarp Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir Ru­si­jos Tarybų Federacinės Socialistinės Res­pub­li­kos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, o taip pat ir su­si­ta­ri­mas dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo ekonominėje ir socialinėje kultūrinėje Ka­li­ning­ra­do sri­ties rai­do­je.

Ar šių aktų pa­si­ra­šy­mo svar­ba šian­dien bus gau­siai ap­ta­ria­ma po­li­to­logų ir ana­li­tikų, sun­ku pa­sa­ky­ti. Da­bar­ti­nia­me ak­tua­lijų fo­ne vi­sa, kas pa­dėjo Lie­tu­vai tap­ti lais­va ša­li­mi, turėtų būti vie­na iš svar­biau­sių temų, ir pir­miau­sia – laisvės gy­ni­mui gy­ve­ni­mus pa­skyrę žmonės.



Ak­tua­li­jos, ku­rių pa­mirš­ti ne­ga­li­me

Minė­tos su­tar­ties 1 straips­ny­je Lie­tu­va ir Ru­si­ja pripažįsta vie­na kitą vi­sa­tei­siais tarptautinės teisės su­bjek­tais ir su­ve­re­nio­mis valstybėmis pa­gal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pa­ma­ti­niuo­se vals­ty­bių ak­tuo­se.

Su­tar­ti­mi Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja pri­pa­ži­no SSRS įvyk­dytą ag­re­siją, įskai­tant anek­si­jos prie­š Lie­tu­vos Res­pub­liką faktą, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tęsti­numą ir ta­pa­tumą 1918 m. va­sa­rio 16 d. Nep­rik­lau­so­mybės Ak­tu įsteig­tai Lie­tu­vos vals­ty­bei. To­kios su­tar­ties ne­pa­vy­ko pa­si­ra­šy­ti nei es­tams, nei lat­viams.

Ši su­tar­tis – dau­gybės žmo­nių veik­los re­zul­ta­tas, tu­rin­tis tar­nau­ti mūsų laisvės ga­ran­tu, bet ma­tant ir gir­dint, ką da­bar kre­čia krem­lius, abe­jonės, ar dar įma­no­ma tikė­ti ir pa­si­tikė­ti Ru­si­ja, iš­sisk­lai­do.

Jei ne ka­rinės, tai eko­no­minės grėsmės ne vien tik Uk­rai­nai, bet jau ir vi­sam pa­sau­liui aki­vaiz­do­je svar­bu pri­si­min­ti ne tik vals­ty­bi­nes su­tar­tis (ir stebė­ti, ar jų lai­ko­ma­si). Ver­ta pri­si­min­ti ir ko­kia bu­vo laisvės kai­na, kiek žmo­nių su­dėjo sa­vo gy­ve­ni­mus ir vil­tis į šį au­kurą, im­tis ak­ty­vių veiksmų, kad vėl ne­pra­ras­tu­me to, kas iš­ko­vo­ta.

Nors prie is­to­ri­nių pa­trio­ti­nių temų grįžta­me vis daž­niau, bet dar ne­pa­kan­ka­mai, nes šios te­mos – sun­kios ir ne to­kios pa­trauk­lios. Man daž­nai ky­la klau­si­mas, ar dar pa­žįsta­me, ar me­na­me, ar tin­ka­mai sau­go­me už mūsų laisvę gy­ve­ni­mus paau­ko­ju­sių žmo­nių at­mi­nimą? Jei pri­reiktų, ar galė­tu­me pa­kar­to­ti šių žmo­nių žy­gius mes pa­tys? Ar mūsų idea­lai šian­dien galėtų būti Die­vas ir Tėvynė, ko­kie bu­vo dau­ge­liui Lie­tu­vos laisvės ko­vo­tojų, to­kių kaip mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas?


Mokęs vi­sa­da sa­ky­ti tiesą

Lie­pos 17 d. su­ka­ko 8 me­tai nuo mon­sin­jo­ro A. Sva­rins­ko mir­ties. Tądien ne­pa­si­taikė nei iš­girs­ti, nei per­skai­ty­ti ko­kios bent ne­di­delės šią as­me­nybę me­nan­čios ži­nutės. Al­fonsą Sva­rinską iš ar­čiau pa­ži­no­ju­sių žmo­nių ra­tas mažė­ja, kaip ir prisiminimas apie jo nu­veik­tus dar­bus ku­ni­go taip mylė­tos Lie­tu­vos la­bui.

Drąsus, nie­kam ne­pa­tai­kau­jan­tis, tvir­tos va­lios ir nuo­monės žmo­gus ne vie­nam kėlė baimę, o so­vietų pa­stan­gos pa­teik­ti jį kaip blogą ir ne­nor­malų šį įspūdį ne vie­nam su­stip­rin­da­vo. Re­ži­sie­rius Fer­di­nan­das Kau­zo­nas net bu­vo su­kūręs do­ku­men­tinį filmą „Kas Jūs, ku­ni­ge Sva­rins­kai“, ku­riuo mėgin­ta jį pa­ro­dy­ti kaip gudrų ta­rybų vald­žios prie­šą.

2017 m. žur­na­lis­tas And­rius Gu­daus­kas ir re­ži­sie­rius Juo­zas Sa­bo­lius su­kūrė do­ku­men­tinį filmą „Al­fon­sas Sva­rins­kas“. Au­to­riai fil­me at­kūrė įvai­rius mon­sin­jo­ro gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pius, ne­nuils­tamą ku­ni­go kovą už tikė­jimą, Baž­ny­čios ir vals­tybės laisvę.

Tuo­me­ti­nis ko­mu­nistų par­ti­jos laik­raš­tis „Tie­sa“ vis mėgda­vo įdėti A. Sva­rinską šmei­žian­čių straips­nių, ku­riuos iliust­ruo­da­vo ir ku­ni­go nuo­trau­ko­mis su tam­siais aki­niais. Gir­di, ne­pa­ti­ki­mas, sle­pia akis, nors iš tiesų mon­sin­jo­ro akys bu­vo silp­nos ir jaut­rios švie­sai. Bet net to­kią de­talę ta­ry­binė pro­pa­gan­da iš­nau­do­jo tam, kad pa­kirstų vi­suo­menės pa­si­tikė­jimą šiuo žmo­gu­mi.

ApIin­kybės bu­vo leidę kurį laiką dirb­ti ku­ni­go Al­fon­so Sva­rins­ko drau­gi­jo­je. Jis bu­vo pa­pras­tas, nuo­šir­dus žmo­gus, gy­venęs kuk­liai, už­jau­čian­tis kiek­vieną ne­laimė­je, pa­de­dan­tis, kai pa­gal­bos rei­kia, ne­bi­jan­tis pa­sa­ky­ti tie­sos, tikė­da­ma­sis tie­saus at­sa­ky­mo. 22 so­vietų la­ge­riuo­se pra­leis­ti gy­ve­ni­mo me­tai ir iš­ban­dy­mai juo­se bu­vo iš­mokę grei­tai ir ge­rai per­pras­ti žmo­nes. Pel­ny­ti mon­sin­jo­ro pa­si­tikė­jimą šiek tiek užt­ruk­da­vo, bet už­si­mez­gu­sią pa­žintį iš­lai­ky­da­vo il­gai, ras­da­mas lai­ko pa­ra­šy­ti laiškų, šven­ti­nių svei­ki­nimų.

Įsi­ti­kinęs, kad su­tik­tu žmo­gu­mi ga­li­ma pa­si­kliau­ti, A. Sva­rins­kas bu­vo be ga­lo įdo­mus ir ati­dus pa­šne­ko­vas, iš po­kal­bių su juo galė­jai iš­mok­ti tiek daug ne­ži­no­mos Lie­tu­vos is­to­ri­jos, gy­ve­ni­mo iš­min­ties. Jis la­bai daž­nai mėgo pa­juo­kau­ti, net sa­vo­tiš­kai švel­niai paer­zin­ti pa­šne­kovą, ta­čiau nie­ka­da ne­pa­ty­riau, kad būtų mėginęs už­gau­ti ar įžeis­ti. Vi­sa­da mokė sa­ky­ti tiesą, kaip sun­ku be­būtų. Ypač mėgo bend­rau­ti su jau­ni­mu. Ne­re­tai nu­ste­bin­da­vo sa­vo pa­pras­tu­mu, darbų, ypač kai­mo, iš­ma­ny­mu, juk bu­vo kai­mo vai­kas.


„Du esmę pa­sa­kan­tys žod­žiai – laisvės ko­vo­to­jas“

A. Sva­rins­kas gimė Uk­mergės ap­skri­ty­je, Pa­mer­nackų kai­me, 1932–1942 m. mokė­si Vi­diš­kių pra­džios mo­kyk­lo­je, vėliau Del­tu­vos mo­kyk­lo­je bei Uk­mergės A. Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je. 1942–1946 m. stu­di­ja­vo Kau­no tarp­die­ce­zinė­je ku­nigų se­mi­na­ri­jo­je, ta­čiau nu­traukė stu­di­jas ir įsi­jungė į an­ti­ta­ry­binę kovą Uk­mergės apy­linkė­se vei­ku­sio­je Šarū­no par­ti­zanų grupė­je. Sla­py­vard­žiu Laisvū­nas jis ap­rūpin­da­vo par­ti­za­nus me­di­ka­men­tais, spau­da, do­ku­men­tais. Net­ru­kus už šią veiklą įkliu­vo so­vie­tams ir bu­vo nu­teis­tas 10 metų kalė­ji­mo. Iki 1956 m. kalė­jo In­tos ir Abezės la­ge­riuo­se (Ko­mi­ja). Kar­tu kalėjęs vys­ku­pas Pran­ciš­kus Ra­ma­naus­kas 1954 m. spalį slap­ta įšven­ti­no A. Sva­rinską į ku­ni­gus.

Po įka­li­ni­mo grįžęs į Lie­tuvą, tar­na­vo al­ta­ris­ta Ku­lau­tu­vo­je ir Be­ty­ga­lo­je, bet po po­ros metų už an­ti­mark­sis­tinės-an­ti­so­vie­tinės li­te­ratū­ros lai­kymą bu­vo areš­tuo­tas ir nu­teis­tas 6 me­tams kalė­ti Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se. į Lie­tuvą grįžo 1964 m., gy­ve­no ir dir­bo įvai­rio­se pa­ra­pi­jo­se nuo­la­tos se­ka­mas sau­gu­mo. Nuo 1972 m. bend­ra­dar­bia­vo Lie­tu­vos ka­ta­likų baž­ny­čios kro­ni­ko­je.

1978 m. kar­tu su ki­tais ku­ni­gais di­si­den­tais įkūrė Ti­kin­čiųjų teisėms gin­ti ka­ta­likų ko­mi­tetą, skelbė jo do­ku­men­tus. Po ke­le­rių metų už an­ti­so­vie­tinę veiklą areš­tuo­tas ir nu­teis­tas 7 me­tams griež­to­jo re­ži­mo la­ge­rio ir 3 me­tams trem­ties. 1983–1988 m. kalė­jo Čiu­so­vo ra­jo­no (Permės sri­tis, Ru­si­ja) griež­to­jo re­ži­mo la­ge­riuo­se.

1988 m. į Maskvą at­vykęs JAV pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rei­ga­nas pa­rei­ka­la­vo pa­leis­ti A. Sva­rinską. Šis pra­šy­mas įvyk­dy­tas, be tik su sąly­ga, kad dva­si­nin­kas iš­vyks iš So­vietų Sąjun­gos. Ku­ni­gas bu­vo trum­pam už­sukęs į Vi­duklę, vėliau išt­rem­tas į Vo­kie­tiją be teisės grįžti į tėvynę. Iki 1990 m. jis gy­ve­no Frank­fur­te prie Mai­no, lankė lie­tu­vių ko­lo­ni­jas, at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vos di­si­den­tams bend­ra­vo su dau­ge­liu pa­sau­lio veikėjų.

Lie­tu­vai at­kūrus ne­prik­lau­so­mybę A. Sva­rins­kas grįžo į Lie­tuvą. Net­ru­kus bu­vo pa­skir­tas Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos kar­di­no­lo Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus kanc­le­riu, o 1991 m. iš­rink­tas į Lie­tu­vos Aukš­čiau­siąją Ta­rybą-At­ku­riamąjį Seimą, ėjo Lie­tu­vos ka­riuo­menės vy­riau­sio­jo ka­pe­lio­no pa­rei­gas.

A. Sva­rins­ko pa­stan­go­mis ke­lio­se Uk­mergės ra­jo­no vie­to­se įam­žin­tas ten žu­vu­sių par­ti­zanų at­mi­ni­mas. Uk­mergės ra­jo­no Kadrėnų kai­me jis įkūrė par­ką par­ti­za­nams at­min­ti, ku­ris dar va­di­na­mas Sva­rins­ko par­ku. Ja­me pa­sta­ty­tas ir JAV pre­zi­den­tui R.  Rei­ga­nui at­min­ti skir­tas kry­žius.

Prieš mirtį 2014 m. mon­sin­jo­ras spėjo iš­leis­ti at­si­mi­nimų knygą „Ne­pa­tai­so­ma­sis“, pa­va­dinęs ją sa­vo pra­var­de, įra­šy­ta ope­ra­ty­vinė­se KGB by­lo­se. At­si­mi­ni­muo­se pa­sa­ko­ja­ma apie vai­kystę, šeimą, moks­lus, tar­nystę pir­mo­sio­se pa­ra­pi­jo­se, pa­tir­tus areš­tus, KGB tar­dy­mus, ka­li­ni­mus, su­tik­tus žmo­nes. Pla­na­vo iš­leis­ti ir ant­rą at­si­mi­nimų tomą, bet mir­tis nu­traukė vi­sus dar­bus. Pa­lai­do­tas Uk­mergės ra­jo­no Duks­ty­nos ka­pinė­se.