Magnetinės audros ir atmintis

O juk mūsų kli­matą vei­kia ir saulės vėjai, jos mag­ne­ti­nis lau­kas. Dar blo­giau, kad tas po­vei­kis da­ro­mas ir žmo­gui: jo svei­ka­tai bei el­ge­siui. Gy­dy­to­jai kons­ta­tuo­ja, jog ge­ro­kai pa­daugė­jo žmo­nių, pa­te­ku­sių į li­go­ni­nes dėl šir­dies, krau­ja­gys­lių ligų, kitų ne­ga­la­vimų. Kiek­vie­no mūsų pa­tir­tis sa­ko, jog tas poveikis – ir mūsų pa­čių jun­ta­mas, ypač tų, ku­rie esa­me vy­res­nio am­žiaus.

Kei­čian­tis kli­ma­tui ste­bi­mi ir žmo­nių el­ge­sio po­ky­čiai. Štai prie jūros ka­bink ko­kią no­ri vėliavą, o žmonės vis vien bren­da to­lyn ir gi­lyn, lyg pa­sku­tinį kartą mau­dytų­si. Štai todėl be­veik kas­dien iš jūros glėbio plėšia­mi poil­siau­to­jai. De­ja, kar­tais – ne­be­gy­vi. Šie­met van­dens tel­ki­niuo­se jau pa­sken­do ko­ne dvi­gu­bai dau­giau žmo­nių nei per­nai per tą pa­tį lai­ko­tarpį.

Kaž­kas kai­mynų kie­me pa­vo­jin­gu būdu su­kėlė gaisrą. Gal „drąsuo­liai“ kaž­ko ki­to norė­jo, nei pa­pra­mo­gau­ti? Reikia manyti, kaž­ka­da paaiškės. Vie­naip ar ki­taip, bet žmonėms – stre­sas bei ne­ži­nia. Ar­gi vi­sa tai tik mag­ne­ti­nių audrų po­vei­ky­je at­si­radęs reiš­ki­nys? Gal tai ir kaž­ko­kių li­guistų pamąs­tymų ir sie­kių iš­da­va?

Po­li­ti­kams jo­kios aud­ros po­vei­kio ne­da­ro: kre­čia ne­sąmo­nes ir tiek. Prieš dieną su­si­ta­ria, o kitą dieną el­gia­si, kaip jiems at­ro­do ge­riau. Nė at­si­skai­ty­ti, nė paaiš­kin­ti ar pa­siaiš­kin­ti rei­kia.

Ne­ži­nau, ar mag­ne­tinės aud­ros, ar tie­siog gar­bin­gas am­žius kal­tas, bet per dvi sa­vai­tes turė­jo­me at­si­svei­kin­ti su pui­kiais ki­no ir teat­ro kūrėjais, ak­to­riais Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu, Vy­tau­tu Paukš­te, Vy­tau­tu Tom­ku­mi ir Ag­ne Gre­go­raus­kai­te. Vie­ni matė­me juos teat­ro sce­no­je, ki­ti – ki­ne, dar ki­ti – televizijos ek­ra­nuo­se. Be­si­do­min­tie­ji žavė­jo­si ir jų pa­si­sa­ky­mais apie teatrą, kiną bei žmo­gaus būties slėpi­nius. Ne­galė­jai šiomis asmenybėmis ne­si­žavė­ti.

Ir jo­kios mag­ne­tinės aud­ros ne­leis jų pa­mirš­ti.