Naujausios
Lietuvoje naudotis kompiuteriu moka ir šimtamečiai?
Pernai šiuo metu laužėme galvas, kaip ir ką pasirinkti nepriklausomu elektros tiekėju, o šiemet visi, sudarę ar nesudarę sutartis, mokomės, kaip pagal naująją tvarką sumokėti už elektrą.
Baigiantis liepai neaiškumų dėl elektros sąskaitų ir naujos apmokėjimo tvarkos pasipylė kaip iš rago. Ne visi suprato, kaip ir kur deklaruoti rodmenis, o paskambinti nurodytais telefonais dėl linijų apkrovos tapo tikru iššūkiu. Tiekėjai puolė raminti, kad šie nepatogumai – tik pirmą mėnesį, o vėliau viskas sugrįšią į normalias vėžes. Nepriklausomų elektros tiekėjų atstovai aiškino, kaip bus paprasta viską daryti neišeinant iš namų, internetu.
Vienas toks radijo laidoje pasakojo, girdi, 110 metų sulaukęs šią kompaniją pasirinkęs vartotojas kompiuteriu ir rodmenis deklaruoja, ir už elektrą sumoka. Šaunus žmogus, pagalvojau, tik nepasakė, iš kur jis.
Tikėkime, kad yra toks gabus šalies gyventojas ir tuo, kad visi „nukritę“ nepatogumai dėl elektros sąskaitų tikrai yra laikini, kad reikalai pagerės jau kitą mėnesį. Jei tik neprisidės naujų iššūkių.
Nežinai – klausk… vaikų
Kelintą kartą po vienos ar kitos reformos viešojoje erdvėje girdžiu tos reformos vykdytojų patarimus, kaip gyventojams spręsti iškilusias problemas. Paskutinis pavyzdys – jau minėti nepriklausomų elektros tiekėjų pamokymai.
Dideliuose miestuose sėdintys įvairūs reformatoriai, išlaikomi eilinių vartotojų, pirmiausia stebisi, kad iš viso kyla kažin kokių problemų, juk viskas taip tobulai suplanuota ir pateikta. Viskas esą padaroma kelių mygtukų paspaudimu internetu, svetainėse, puslapiuose ir kitose neaprėpiamose elektroninio pasaulio platybėse. O jei nesiseka tose platybėse ko nors pranešti, deklaruoti, rasti, išsitraukti ar sumokėti, reikia paprašyti vaikų ar anūkų pagalbos.
Tai jau ne pirmą kartą viešai skambantis patarimas, netiesiogiai taikomas vyresnės kartos žmonėms, kurie sudaro nemažą įvairių paslaugų vartotojų dalį. Šie žmonės neįgijo informacinių technologijų valdymo įgūdžių ar jomis naudojasi ne taip lengvai kaip jaunimas. O kur tų įgūdžių įgyti kaime, miestelyje ar net miestuose?
Kažkada bibliotekose rengtų kompiuterinio raštingumo kursų vajus priblėso, bet tai nereiškia, kad visi jau tapo informacinių technologijų specialistais. Be to, net kažko pramokus, vien pradžiamokslio neužtenka, įgytas žinias reikia atnaujinti ir tobulinti. Tik kur organizuojami pradedančiųjų ar pažengusių ir panašūs kursai? Ar tai vyksta tik šeimose, kur vėlgi tas pats jaunimas pamoko vyresnę kartą, kaip naudotis nauju išmaniuoju telefonu ar planšete.
Susidūrusi su panašia situacija ne kartą galvojau, kodėl kuriamos tokios programos, kurias patogu ir paprasta naudoti jauniems, bet sunku įvaldyti vyresnės kartos žmonėms.
Kaip spėti su greitai kintančiomis technologijomis
Prisijungimo prie įvairių kasdienos gyvenime reikalingų svetainių būdai vis labiau sudėtingėja ir modernėja. Pabando žmogus – nesiseka, pabando dar kartą – kažkas užstringa, tada ne vienas, susinepatoginęs dėl savo neišmanymo, save nuvertina kaip nemokšą. Dažnas pagalvoja, kad tokios technologijos jau ne jo amžiui, tada ir paprasčiausią kompiuterinę operaciją prašo atlikti vaikų ar anūkų. Juk ir per radiją anava pataria – paprašykite vaikų.
O jei vaikų nėra ar jie emigravę, o gal gyvena toli, daug dirba, turi šeimas, o gal mirę ar žuvę, o kas, jei žmogus vienas ar vienišas? Kieno jis pasiklaus? Tokio pat kaimyno? Ar Lietuvoje jau kiekvienuose namuose yra įvestas interneto ryšys? Suklydau – toks ryšys dabar pasiekiamas išmaniuoju telefonu.
Bet ir išmaniuoju visų reikalų nesutvarkysi, neretai prireikia ir kompiuterio, tačiau ar jau kiekvienas gali tokį daiktą įpirkti ir susigaudyti, kaip juo naudotis, kaip atnaujinti programas, atlikti profilaktiką ir kitus geram kompiuterio funkcionavimui būtinus dalykus? Nesu girdėjusi apie jokį kompiuterinės pagalbos iškvietimą į namus, nors gal kokia nors kompanija ir teikia tokias paslaugas. Tik ar normalu tai, kad be jaunosios kartos pagalbos vyresnė karta dabar nebegali susitvarkyti elementariausių būtinų dalykų?
Gal pats metas atsigręžti į senimą, juk ne tik Lietuva – sensta visa Europa ir pasaulis. Gal verta įvairias plataus vartojimo IT programas, nemažai kitų dalykų patikėti kurti vyresnės kartos žmonėms, kurie geriau supranta ir gali įsijausti į tų, kurie jomis naudosis, padėtį. Gal tada nereikėtų vaikų pagalbos, o kažko nesupratusieji nebūtų pastatyti į gėdingą nemokšų padėtį.
Teisės ir galimybės turėtų būti lygios
Kažin ką pasakytų koks vokietis, austras ar prancūzas, iš vieno ar kito paslaugos teikėjo kilus problemai sulaukęs patarimo kreiptis į vaikus? Turbūt sukeltų tarptautinį skandalą dėl nepagarbos klientui, jo statusui ar, neduok Dieve, amžiui. Tose šalyse klientams aiškinama, kaip susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, rašomi laiškai ir net siunčiami paštu. Tikri, popieriniai, su paaiškinimais, instrukcijomis ar išklotinėmis. Lietuvoje tai – beveik pamiršta praktika.
Gal turėtume džiaugtis, kad esame pažangesni, taupome popierių ir kitus resursus. Tik ar toks taupumas tikrai padeda ir kiek sutaupoma vienur, bet prarandama kitur, ar tik sukeliama daugiau neapykantos, nusivylimo ir erzelio? Neberašomi laiškai, logiška, kad nebereikia ir pašto paslaugų. Tada paštui tenka prekiauti patalyne ir kojinėmis.
Gal klystu, tik kažin ko atrodo, kad koks nors svarbus veikėjas, iš ryto miesto gatvėmis tyliai čiuoždamas elektriniu automobiliu ar bent jau mitriai nerdamas elektriniu paspirtuku į modernų ofisą kurti modernių svetainių ar programų, sunkiai įsivaizduoja, kad ne visa Lietuva dar tokia moderni. Ir ne visi turi vaikų ar anūkų. O jei ir turi, kad tie vaikai ir anūkai užimti savo gyvenimu ir rūpesčiais. Ir kad pats jaunasis programuotojas kažkurią dieną išeis į pensiją. Ir kad visų lygias teises, pagarbą ir orumą garantuoja Lietuvos Konstitucija.