
Naujausios
Miestų plėtrą lėmė turgūs?
Tai panašu į klausimą apie vištą ir kiaušinį. Kas tie turgūs, ar jie atsirado miestuose, ar miestai plėtėsi ties patogiais prekybos ir pirklių keliais? Ir viena, ir kita glaudžiai susiję, nes kol žmonija gyvuoja, gyvuos ir prekybiniai ryšiai. Turgus, mugė, jomarkas, kermošius – kiek visokių pavadinimų, o kitus jau ir primiršome. Kaip ir galiojusias nerašytas taisykles ar tradicijas. Juk jei koks sandoris įvykdavo ir sutardavo „magaryčias“, tą senu papratimu reikėdavo užgerti čia pat buvusioje karčemoje.
Į turgų bernai eidavo dairytis naujų šeimininkų, paganyti akis į panas, vyrai – kokių naujienų išgirs, moterys apie savo bėdas išsipasakoti, tad turgus buvo ne tik prekybos, bet ir bendravimo bei pramogų vieta. Žiūrėk, bus koks muzikantas užklydęs, kas nors rodys dresuotus gyvūnus, o kai dar galiojo mirties bausmė, turgaus aikštės neretai būdavo ir nusikaltėlių bausmės vietos.
Turgų formavimosi varomoji jėga buvo ir tarptautinė prekyba. Nuo seniausių laikų pirkliai nuotykių ieškotojai laivais ar karavanais gabeno įvairias prekes iš vieno regiono į kitą. Tokie tarptautiniai prekybiniai sandoriai gamintojams nešė didesnį pelną, prekių gabentojai iš to taip pat uždirbdavo, o laimėjo pirkėjas, kuris galėdavo įsigyti vis įvairesnių gėrybių. Prekybiniai ryšiai skatino miestų augimą, o kai kurie tokių pagrindinių prekių paskirstymo taškų tebėra svarbūs iki dabar, kaip, pavyzdžiui, Hamburgas Vokietijoje.
Seniai seniai, kaip pasakoje
Prireikė rugių sėklos. Kur rasi – turguje. Radau vienoje vietoje, bet kaina nustebino – už penkis eurus kibirą rugių siūlęs žmogus sakė pusę Lietuvos išmaišęs, kol jų suradęs, o dabar štai į Plungės turgų atvežęs.
Ieškok neieškojęs aplink – rugių nėra, jų nebeaugina. Kaip ir linų, batvinių, griežčių, kiaulių, karvių, vištų ar žąsų. Buvę tvartukai pertvarkyti į garažus, sandėliukus ar net gyvenamajį kampą.
Čia mes nieko naujo nesugalvojome, nes tvartukų tuštėjimo metas kitose šalyse įvyko kaip brolių Grimų pasakose – seniai seniai. Tik va, tuštėjant tvartukams nebėra ir kam bei ko vežti į turgų.
Anądien perverčiau krūvelę senų laikraščių, kuriuose „Žemaitis“ skelbė kainas turguje. Kiek kainavo paršiukai, kiaušiniai, grietinė, sūris, varškė, sviestas ar lašiniai. Apsidairiau praėjusį šeštadienį – anei sūrio, anei kiaušinių. Aplink vos ne kaip Pakruojo dvaro reklamoje – vien tik gėlės, gėlės, gėlės. Gražu, žinoma, bet pirkėjų maža.
Jei dabar turguje sukriuksėtų koks paršelis, turbūt jį išgirstų ir Briuselyje – neduok, Dieve, afrikinis kiaulių maras, higienos normų nepaisymas, nepageidautini kvapai ir kiti nemalonūs dalykai, kurie šiame civilizuotame pasaulyje niekaip netelpa į modernaus gyvenimo rėmus.
Šiek tiek pasukus istorijos ratą atgal, daugelis plungiškių nustebtų, kad bent trečdalis jei ne daugiau miestiečių per vasarą savo poreikiams augino ir porą paršiukų, ir karvutę ganė. O vištos ir gaidžiai lakstė kone kiekviename kieme.
Paršeliai, pipirai, kauptukai ir skutekliai
Viena iš pagrindinių prekių Plungės turguje ir buvo paršeliai. Turgaus dieną iš aplinkinių kaimų suvažiavę žmonės eilėmis susistatydavo būdas. Kartais tokių pardavėjų būdavo iki kelių dešimčių. Rytas skambėjo nuo žviegiančių paršelių, derybų, patarimų, juokų. Šalia, žiūrėk, maišai su grūdais, burokais, kitais pašarais, kitur – triušiai, vištos, kiti smulkūs gyvūnai. Toliau – kalnai bulvių, kitų daržovių, obuolių ar uogų, žiūrint, koks metų laikas.
Prie prekystalių galų sukrauti iš karnų nupinti krepšiai, iš seno dalgio patyrusio meistro padaryti aštrūs, nesudylantys kauptukai, bulvių skutekliai – visa tai, ko žmonės važiuodavo į turgų, nes tik ten rasi tokių dalykų. Kaip ir dar vienos specifinės prekės, be kurios neįsūdysi gardžių lašinių, neprikimši gerų dešrų – kvapniųjų pipirų. Po gerą valgomą šaukštą žirniukų namų sąlygomis pasiūtame popieriniame maišelyje – viena iš turgaus patiekų šeimininkei. Dabar niekam į galvą nešautų turguje ieškoti pipirų ar pintinės, apie tai jau pagalvojo „Maxima“ ir kiti prekybos centrai.
Žolininkes pakeitė vaistinės, gėles ir sėklas pardavinėjusias moteris – olandų gėlininkai, klajojančius artistus – kino teatrai bei ledo čiuožyklos, o krepšius ir daugelį kitų buities smulkmenų pigiai tiekia kinai. Tad į turgų nebėra ko eiti, nes prekybos centrai atsidaro anksčiau, o ir veikia ilgiau.
Kas prikels bobturgį
Dar vienas unikalus darinys buvo Plungės bobturgis. Didysis turgus šurmuliavo tik savaitgaliais, priklausomai nuo buvusios santvarkos – sekmadienį ar šeštadienį, o bobturgio prekystaliai, įsispraudę ant kalvelės tarp namų dabartinėje J. Tumo-Vaižganto gatvėje, gėrybėmis būdavo nukraunami kasdien. Šviežios daržovės, sėklos, daigai, gėlės, vaistažolės, grietinė, kiaušiniai, grybai, uogos – visa tai, kas tuomet buvo laikoma vien tik moteriškais pirkiniais. Nors pasitaikydavo ir pardavėjų vyrų.
Man šis sunykęs (sunaikintas) turgus labai primena garsųjį Austrijos sostinės Vienos „Naschmarkt“, įtrauktą į turistinių kelionių aprašymus ir rekomenduotinus aplankyti šio žaviojo miesto objektus. Nuo amžių veikusį turgų austrai gudriai išnaudojo ir pavertė turistų meilės ir traukos objektu. „Naschmarkt“ išvertus iš vokiečių kalbos reiškia smaližių turgų. Be įprastinių miškų ir sodų gėrybių, žuvies, vaisių, prieskonių ir žolelių, čia veikia ir paviljonai, siūlantys pasivaišinti to turgaus siūlomomis gėrybėmis, išgerti stiklą gero vyno, šviežiai spaustų sulčių, kavos ar arbatos arba tiesiog gerai praleisti laiką.
Pasvajokim, jei taip Plungė prikeltų savąjį bobturgį. Kaip pagarsėtume ne tik savo krašte, bet ir Lietuvoje.
Ar eitumėte, ar važiuotumėte į tokį turgų? O kada iš viso paskutinį kartą buvote turguje, ne vien Rietavo, žinoma? Nepamenate? Taip, tiesa, ko ten eiti ar važiuoti, ką ten rasi, kai prekybos centruose pilna visko, kai anie vilioja nuolaidomis, taškus renka ir pinigais verčia lojalumo kortelės, kurių mainais už savo asmens duomenis prisirenkame pilnas pinigines. Turguje nėra lojalumo kortelių, reikia grynųjų. Įpratus prie bekontakčių tai taip nepatogu, kad kilogramo bulvių geriau sukti į parduotuvę.
Kai nebeliko smulkiųjų augintojų, nebėra kam į tuos turgus pristatyti gėrybių. Be to, sparčiai populiarėja apsipirkimas socialiniuose tinkluose, prekių pristatymai į namus, tad kelius į turgų netolimoje ateityje greičiausiai visai pamiršime.