Kočėlų renesansas?

Ko­čio­sim ar lai­dy­sim ang­li­niu

Ne tik įdo­miai, bet ir sun­ku būda­vo iš­ko­čio­ti li­ninę pa­ta­lynę, marš­ki­nius, apa­ti­nius ir ki­tus skal­bi­nius. Išs­kalb­ti na­mi­niu pe­lenų šar­mu ran­ko­mis, iš­taš­ky­ti kul­tuvė­mis jie ne­bu­vo minkš­tu­čiai, kaip da­bar pri­py­lus į skal­byklę vi­so­kių ste­buk­lingų skys­čių, o į ly­gin­tuvą – aro­ma­ti­zuo­to van­dens. Ir jei kam at­ro­do, kad ang­li­nis ly­gin­tu­vas ar kočė­las me­na žilą se­novę, tai vertėtų pri­si­min­ti, kad elekt­ri­fi­ka­ci­ja mūsų ra­jo­ne bu­vo baig­ta pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­to de­šimt­me­čio vi­du­ry­je.

Aną­dien klau­siau­si įvai­rių sa­ve eks­per­tais lai­kan­čių pa­tarėjų, kaip šio­mis sun­kio­mis sąly­go­mis tau­py­ti mums taip įprastą, bet to­kia bran­gia ta­pu­sią elekt­ros ener­giją. Vie­na po šei­minės pa­dėties ne­nu­ro­dan­čia pa­vardės for­ma pa­si­slėpu­si psi­cho­logė ra­gi­no įdieg­ti naują ne­ly­gintų marš­ki­nių madą. Te­gul tai būsian­tis pa­vyz­dys, kaip gy­ven­ti tau­piau, eko­lo­giš­kiau ir drau­giš­kiau gam­tai.

Va­do­vau­jan­tis to­kia lo­gi­ka, reikėtų nu­sto­ti praus­tis, va­ly­tis dan­tis, skus­tis, trink­ti plau­kus, nau­do­tis WC, ne­be­nau­do­ti kitų as­mens hi­gieną pa­lai­kan­čių prie­mo­nių.


Krizės ir kreizė­ji­mai

Tai tik vie­nas graud­žiai juo­kin­gas pa­vyz­dys ener­ge­tinės krizės su­kel­tos is­te­ri­jos rea­lybė­je. Gir­di, gy­ven­to­jus rei­kia mo­ky­ti tau­py­ti, nes šie esą did­žiau­si ener­gi­jos švaistū­nai. Tam reikėtų su­ma­žin­ti gat­vių ap­švie­timą, per­sėsti į vi­suo­me­ninį trans­portą, tau­piau vir­ti valgį – ir ko­kių tik tau­py­mo pa­ta­rimų da­bar neiš­girs­ti.

Vėlų va­karą grįžtu į gimtą kaimą, ku­ria­me nie­ka­da ne­degė nė vie­nas gatvės ži­bin­tas, ne­kur­sa­vo au­to­bu­sas, ne­bu­vo as­fal­to, ša­li­gat­vių, par­duo­tu­vių ir kitų ci­vi­li­za­ci­jos ap­raiškų. Na­mai čia sken­di tam­so­je, ne­bent tai vie­na­me, tai ki­ta­me lan­ge lyg žalt­vykslė sping­si nuo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no ap­švies­tas lan­gas – štai ir vi­sas švais­ty­mas. Ma­žas pen­si­jas gau­nan­tys kai­mo gy­ven­to­jai se­niai tau­po kiek­vieną ki­lo­vat­va­landę, jų ra­gin­ti ne­rei­kia. Ir to­kių kaimų Lie­tu­vo­je – ne vie­nas.

Galbūt svei­kiau ir pi­giau būtų, jei pa­ga­liau mies­tie­čiai nu­liptų nuo elekt­ri­nių pa­spir­tukų, jei vai­kai ne jais skra­jotų, o vaikš­čiotų ar bėgiotų, kad mies­tai šiek tiek su­ma­žintų gat­vių ap­švie­timą ir fon­tanų šo­kius. O dar svei­kiau būtų, jei sa­vo ne­veik­lu­mo vald­žia ne­per­keltų ant žmo­nių pe­čių, bet imtų­si konk­re­čių veiksmų.


Kas val­do in­for­ma­ciją, val­do ir pa­saulį

Šiuo me­tu vis dau­giau kri­ti­kos strėlių le­kia ir į ko­legų žur­na­listų daržą, gir­di, jie čia išt­rau­kia vi­so­kias te­mas ir ke­lia er­zelį. Jei ne tie ne­naudė­liai žur­na­lis­tai, turbūt  dau­ge­lis da­lykų gy­ven­to­jams liktų ne­ži­no­mi, nes ko stin­ga da­bar­ti­nei vald­žiai – in­for­ma­ci­jos sklai­dos. Ne vieną nau­jovę, priimtą spren­dimą tu­ri kas­te iš­si­kas­ti, nes vie­šai ši in­for­ma­ci­ja sun­kiai priei­na­ma.

Iš­ma­nią­sias tech­no­lo­gi­jas įvald­žiu­siems žmonėms tai nėra pro­ble­ma, ta­čiau turė­ki­me gal­vo­je tai, kad ne vi­si nar­do in­ter­ne­tuo­se ar so­cia­liniuo­se tin­kuo­se. O siųs­ti įvai­rius ofi­cia­lus in­for­ma­ci­nius pra­ne­ši­mus pa­štu Lie­tu­vo­je – se­na at­gy­ve­na. Bent tą pa­da­rytų trum­po­sio­mis ži­nutė­mis, juk apie ne­lai­mes Ci­vi­linės sau­gos de­par­ta­men­tas ži­nu­tes jau siun­čia, vald­žia to­kiu būdu galėtų pra­neš­ti ir kitą svar­bią in­for­ma­ciją.

Ne­se­niai žur­na­lis­tai iš­vil­ko į die­nos šviesą faktą, kad kom­pen­sa­ci­jas už šil­dymą ga­li gau­ti ir kai­muo­se gy­ve­nan­tys pen­si­nin­kai, na­mus šil­dan­tys mal­ko­mis. So­cia­linės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos pa­reigū­nas vie­šai stebė­jo­si, kad kai­mo žmonės ne­ži­no apie to­kią tvarką, ir pa­žadė­jo, kad pen­si­jas ne­šio­jan­tys pa­šti­nin­kai kar­tu su pen­si­jo­mis pri­sta­tys ir šią in­for­ma­ciją. Rugsė­jo mėne­sio pen­si­jas jau iš­mokė­jo, bet paaiš­ki­nimų apie kom­pen­sa­ci­jas ne­bu­vo. Ne­ra­dau jų ir ra­jo­no Sa­vi­val­dybės ar kai­mynų pus­la­py­je. Tai ko­kia ta tvar­ka, ko­kių pa­žymų rei­kia ir kur kreip­tis žmo­gui, jei jam rei­kia sunk­ve­ži­mio malkų?!


Kai­my­nai sta­to naują vėjo jėgai­nių par­ką

Neiš­ven­gia­mai artė­jan­tis šil­dy­mo se­zo­nas ke­lia įtampą, ieš­ko­ma kaltų, kodėl yra taip, o ne ki­taip. Vie­šai dis­ku­tuo­ja­ma, kaip būtų, jei šian­dien turė­tu­me sa­vo ato­minę. To­kios aist­ros yra nie­ko ver­tos – nei mes tą elekt­rinę tu­ri­me, nei sta­ty­si­me. Kal­ba­me, kad kalbė­tu­me, užuot sprendę šiuo me­tu iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Gir­di, pa­senę ener­gi­jos per­da­vi­mo tink­lai, ne­su­gebė­si­me, ne­galė­si­me, ne­pri­si­jung­si­me. Tai kur ir kuo gy­ve­no­me, lai­ku ne­pa­sirū­pinę tuo, kas gy­vy­biš­kai svar­bu?

Pak­laus­ki­me kiek­vie­nas savęs: jei iš nau­jai vei­kian­čios elekt­rinės pa­nau­dotą bran­duo­linį kurą norėtų už­kas­ti kur nors ne­to­li jūsų – ar su­tik­tumė­te? Ar kiltų toks pa­ts mūšis, kaip da­bar tarp vo­kie­čių ir švei­carų, ku­rie to­li­ma­me sa­vo ša­lies pa­sie­ny­je, bet gre­ta Vo­kie­ti­jos, su­manė pa­lai­do­ti ato­minės elekt­rinės ku­ro lie­ka­nas. Kai­my­nai vo­kie­čiai taip su­py­ko, kad pa­rei­ka­la­vo mi­li­jo­ni­nių kom­pen­sa­cijų už žalą. Cha, ga­vus pi­ni­ginę kom­pen­sa­ciją, ža­los ne­be­lie­ka? Juk ir mes taip no­ri­me: vi­sur ki­tur – pra­šom, bet tik ne pas mus, ne ša­lia mūsų. Mes ša­lia ne­no­ri­me nei vėjo jėgai­nių, nei saulės elekt­ri­nių, mums rei­kia tik ener­gi­jos.

Jei ne toks mąsty­mas, mūsų ra­jo­ne jau būtų įgy­ven­din­tas tuo­me­ti­niais pi­ni­gais 200 mln. eurų vertės pro­jek­tas ir pa­sta­ty­tas prie­š po­rą metų siū­ly­tas 11-os vėjo jėgai­nių par­kas.

Kai­mynė Ak­menė pa­gal­vo­jo ra­cio­na­liau ir Kruo­pių se­niū­ni­jo­je davė lei­dimą sta­ty­ti naują 14 tur­binų vėjo jėgai­nių par­ką „Ak­menė“. Ja­me elekt­ros ener­giją ke­ti­na­ma pra­dėti ga­min­ti jau kitų metų ba­landį.

Ar ki­tas pla­nuo­ja­mas pir­ma­sis jūri­nio vėjo par­kas Bal­ti­jos jūro­je, ties Pa­lan­ga, iš­kils maž­daug po pen­ke­rių metų, sun­ku pra­na­šau­ti. Skai­čiuo­ja­ma, kad jis per me­tus galėtų pa­ga­min­ti iki 2 TWh ža­lio­sios elekt­ros ener­gi­jos. Tai už­tik­rintų iki ket­vir­ta­da­lio Lie­tu­vos elekt­ros ener­gi­jos po­rei­kio, bet šiuo me­tu dar vyks­ta gan ašt­rios dis­ku­si­jos. Ge­riau, ma­tyt, dėvėsi­me ne­ly­gin­tus marš­ki­nius, nei po­ros mėne­sių va­sa­ros se­zo­no Pa­lan­go­je me­tu ma­ty­si­me to­liuo­se su­bri­du­sius vėjo malū­nus.


Graibs­to­mos nu­to­lu­sios saulės elekt­rinės

Na, jei ne­si­no­ri vėjo malūnų, elekt­rai ga­min­ti ga­li­ma iš­nau­do­ti saulės ener­giją. Bet vėl – in­for­ma­ci­jos ta te­ma taip šykš­čiai, kad kol ji pa­sie­kia did­žiąją dalį žmo­nių, ir vals­tybės tei­kia­ma pa­ra­ma, ir šiuo me­tu vys­to­mi saulės elekt­ri­nių sta­ty­mo pro­jek­tai būna išg­rai­bsty­ti.

Jei su­manė­te saulės elekt­rinę už­kel­ti ant sa­vo na­mo sto­go, ga­li­ma dėl kom­pen­sa­ci­jos jai įsi­gy­ti kreip­tis į Ap­lin­kos pro­jektų val­dy­mo agentūrą – už vieną įsi­rengtą saulės elekt­rinės kW su­tei­kia­ma 323 eurų kom­pen­sa­ci­ja.

Ki­tas va­rian­tas ne­tu­rin­tiems ga­li­mybės saulės jėgainės pa­si­sta­ty­ti sa­vo so­dy­bo­je yra in­ves­ti­ci­ja į nu­to­lu­sią saulės elekt­rinę. Ją gy­ve­nant Plungė­je ga­li­ma įsi­gy­ti bet ku­ria­me ki­ta­me Lie­tu­vos re­gio­ne, tik šiuo me­tu ky­la vie­na pro­ble­ma – to­kios nu­to­lu­sios jėgainės yra iš­par­duo­tos, lauk­ti re­zer­vuo­tos ga­li tek­ti pusę metų ar dau­giau, nes sta­ty­boms trūksta laisvų žemės sklypų. Dėl to, ma­tyt, kal­tas tas pa­ts mūsų bruo­žas – vi­sur ki­tur, tik ne ša­lia mūsų.

Bet jei ry­šitės in­ves­tuo­ti į tokį pro­jektą, Ap­lin­kos pro­jektų val­dy­mo agentū­ra taip pat su­teiks fi­nan­sinę pa­ramą.

Be­lie­ka im­tis darbų, kad mo­čiutės kočė­las te­liktų tik kaip pri­si­mi­ni­mas. Be­je, kočė­lai juk turė­jo ir ki­to­kią pa­skirtį. Tikė­kim, kad jų tam ne­pri­reiks.