Ir karaliai miršta

Štai šie­met ne du ge­riau­si pa­sau­lio te­ni­si­nin­kai baigė sa­vo spor­tinę kar­jerą. Pir­miau­sia tai pa­darė Se­re­na Vil­jams, ku­ri bu­vo laimė­ju­si net 23 „Did­žio­jo kir­čio“ var­žy­bas, ilgą laiką bu­vo ge­riau­sių pa­sau­lio te­ni­si­nin­kių sąra­šo prie­ky­je. Gra­žus at­si­svei­ki­ni­mas su aša­ro­mis ir su vil­ti­mi tęsti šei­mynę laimę.

Pa­na­šiai at­si­svei­ki­no ir 20-ies „Did­žio­jo kir­čio“ var­žybų nu­galė­to­jas, pir­mo­ji pa­sau­lio ra­ketė švei­ca­ras Rod­že­ris Fe­de­re­lis. Or­ga­niz­mas iš­sen­ka, ne­tiks­liai klau­so pro­to pa­lie­pimų, todėl ir ten­ka trauk­tis iš ak­ty­vaus spor­to. To­kie spor­ti­nin­kai pa­ly­di­mi plo­ji­mais.

Vi­siš­kai ki­taip iš aukš­čiau­sio pa­ki­li­mo taš­ko pa­si­traukė bu­vu­si Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pionė Slovė­ni­jos rink­tinė su sa­vo žvaigž­de Lu­ku Don­či­čium. Sa­ky­čiau, toks pa­si­trau­ki­mas ga­li būti va­di­na­mas iš­me­ti­mu. Vi­si stebė­jo­si, kai bu­vu­sius čem­pio­nus nu­galė­jo len­kai, bet gai­les­čio ne­bu­vo, nes slovė­nai per­dėtai ryš­kiai did­žia­vo­si sa­vo gebė­ji­mais ir pa­ste­bi­mai ne­ver­ti­no sa­vo var­žovų. Tie­sa, šiuo­se čem­pio­na­tuo­se rink­tinės po kiek metų ga­li vėl grįžti prie ap­do­va­no­jimų. Gal su ki­tais žaidė­jais ir ki­tais tre­ne­riais.

Vi­si šie žmonės bu­vo sa­vo sri­ties ka­ra­liai, ta­čiau did­žiau­sia ne­tek­tis ta­po ka­ra­lienės Elž­bie­tos II mir­tis. Jos bu­vo lauk­ta, jai bu­vo ruo­šia­ma­si, ta­čiau vis vien tai bu­vo ne­tikė­ta ir grau­du. Kar­tais daug ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti ne tik iš ka­ra­lių gy­ve­ni­mo ir veik­los, bet ir iš jų mir­ties. Lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­jos, pro­ce­si­jos, rim­tis bei su­si­kau­pi­mas. Net feis­bu­kas ku­riam lai­kui bu­vo vi­siš­kai pa­keitęs sa­vo veidą. Pa­gal­vo­jau: mūsuo­se pre­zi­dentų po­rtre­tus įstai­gos ir or­ga­ni­za­ci­jos ko­ne priverstinai ka­bi­na va­dovų ka­bi­ne­tuo­se, o Bri­ta­ni­jo­je kiek­vie­na sa­ve ger­bian­ti šei­ma turė­jo kam­pelį su ka­ra­lienės nuo­trau­ka ir de­gan­čio­mis žva­kelė­mis...

Ka­ra­liai mirė, o jų gerbė­jai ir mylė­to­jai verkė, pri­siek­da­mi jų neuž­mirš­ti.