Rudens akvarelė

Tai lei­do pa­gal­vo­ti, kad ir žmo­gaus gy­ve­ni­mas pe­rei­na tuos pa­čius eta­pus. Da­bar gy­ve­na­me ru­de­ny­je. Spalvų be ga­lo, be kraš­to. Ne­din­go pri­si­mi­ni­mai apie pra­bėgu­sią va­sarą, bet vis daž­niau į mūsų min­tis skver­bia­si būsi­mos žie­mos gra­fi­ka, baimė kaž­kie­no ne­būto, ne­pa­tir­to.

Tie, ku­rie nėra poe­tiš­kai nu­si­teikę, iš kar­to pa­sa­kys: pra­si­dėjo šil­dy­mo se­zo­nas, lau­kiam ar­ba jau su­laukėm pirmųjų sąskaitų už būsto ar dar­bo vie­tos šil­dymą. O elekt­ros ir dujų kai­nos nors ir ne­šo­ka nau­jos pa­siut­polkės, bet ir to, ką gir­di­me bei ma­to­me, pa­kan­ka: ne­si­no­ri nei girdė­ti, nei ma­ty­ti.

O kur dar kaž­ko­kia ne­ra­mi nuo­jau­ta, kad ka­ri­nia­me konf­lik­te ne vis­kas dar pa­sa­ky­ta, kad kaž­kas kažką ne­tikė­to ga­li iš­ban­dy­ti, ko dar nė kar­to ru­denė­lis nėra pa­bandęs. Bai­su, kad ru­dens kaltės čia ma­žiau­siai yra. Tie­siog pik­tas žmo­gus lie­ja prie­š ru­dens dvelksmą sa­vo smir­din­čias bei vi­sus nuo­di­jan­čias spal­vas.

Ap­siž­val­gau ap­link ir jun­tu, kad ne­ma­žai naujų spalvų ru­dens pa­letė­je pa­skleid­žia ir po­li­ti­kai. Pra­sidė­ju­sio­se vie­tos rin­kimų lenk­tynė­se vie­ni ban­do sa­ve teik­ti tik švie­sio­mis spal­vo­mis, lyg būtų pa­va­sa­ris, o esa­mus ir būsi­mus var­žo­vus ta­po pa­čio­mis juod­žiau­sio­mis spal­vo­mis, lyg pra­ga­ro ka­ti­lus mėgintų nu­pieš­ti. Pa­na­šiai to­kie pat rei­ka­lai ir ten, po­li­ti­kos aukš­tu­mo­se: pra­laimėję ker­ši­ja, o ta­ria­mi laimė­to­jai vos spėja at­mu­šinė­ti „ka­muo­liu­kus“.

Ne­sun­ku su­pras­ti, kad žmo­nių gal­vo­se daug su­mi­ši­mo. At­ro­do, kad vi­sai tas pa­ts, koks metų lai­kas ap­link, svar­bu, kad šil­ta, pa­to­gu ar­ba bent šiek tiek ge­riau nei kai­my­nui.