Mūsų šešėliai

Per mokinių atostogas kartu su anūkais lankėmės kino teatre Klaipėdoje, kur žiūrėjome kino filmą „Irklais per Atlantą“. Jo scenarijaus autorius, režisierius, operatorius ir aktorius – tas pats žmogus Aurimas Valujavičius. Nors filmas jau kelias savaites ekranuose, jo pažiūrėti susirinko daug žiūrovų: šeimomis ir pavienių. Buvo ir nemažai jaunimo.

Didvyriškas žmogus, jo žygdarbis turėjo sužavėti žiūrovus, paraginti juos siekti savo tikslo treniruojant kūną ir dvasią. Galvoju, kad taip ir buvo, bet stebino, kad į fiziškai, moraliai ir visaip kitaip gražaus žmogaus žygdarbį apdainuojančio kūrinio peržiūrą visi ėjo nusipirkę įvairaus skonio kukurūzų traškučių bei saldžių gėrimų. Po kino seanso salė atrodė kaip po mūšio – tarpueiles puošė traškučiai, o keletas sėdynių net buvo permirkusios nuo gėrimų. Štai kokia mada pas mus įsigalėjo, ir labai greitai. Diskusijos apie tai jokios nevyko. Belieka tikėtis, kad mūsų vaikai kino seansuose dar nevalgys cepelinų, o mes nors teatro spektakliuose nuo traškučių susilaikysime.

Apžvalgų dažnis neleidžia iš karto reaguoti į tam tikrus įvykius, bet geriau vėliau nei niekados. Reikia pakalbėti ir apie „Eurovizijos“ atranką Lietuvoje. „Eurovizija“ – kiekvienam lietuviui šventas dalykas, tad balsuojančiųjų buvo daug, o ir atlikėjų finale buvo gerų. Kūriniai taip pat įdomūs ir skirtingi. Nugalėjo ne mano favoritas, bet nieko tokio. Galvoju, kad reikia atverti kelius jaunimui, juo labiau kad daina lengvai įsimenama, o tai prisidės prie lietuvių kalbos propagavimo.

Visi po Silvester Belt laimėjimo buvo pakilime, bet po poros dienų, lietuvaičiams sužinojus, kad atlikėjas – homoseksualus, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pasipylė priekaištai – kas leido, kas palaikė?

Va ir suprask, ar lietuviai gali įvertinti dainą ir atlikėją? Jie šluoja savo šešėlį...