Naujausios
– Papasakokite, kada pats susidomėjote šauliška veikla ir priėmėte sprendimą stoti į Šaulių sąjungą?
– Šaulys esu nuo 2021-ųjų. Jau kurį laiką neturėjau dvejonių dėl Rusijos planuojamos karinės invazijos į Ukrainą, buvo neramu dėl Lietuvos saugumo, todėl nutariau, kad nebėra ko delsti, reikia veikti. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, kaip tik dalyvavome mokymuose. Pamenu, kaip sekėm įvykius, buvo girdėti spėjimų, kad jei ukrainiečiai nesustabdys rusų, netrukus sulauksime jų ir Lietuvoje. Vyrai nelinksmai juokavo, kad gal namo ir nebegrįšime.
– O pačiam ar teko tarnauti tarybinėje armijoje?
– Taip, bet tada kitokia tarnyba buvo, ir mes kitokie buvom – pripūsti miglos. Nors seneliai nuo pat mažumės stengėsi pakurstyti tą patriotinę ugnelę. Senelis iš tėvo pusės Smetonos laikais tarnavo kariuomenėje, komendantūroje Kaune. Sykį jis man su pusbroliu slapta ištraukęs parodė trispalvę. Pasakė, kad mes dar pamatysime ją iškeltą. Tada dar maži buvom, nesupratom, kas ta trispalvė, juokėmės, kad bočius ištraukęs kažkokį skudurą rodo. Dabar viską matai kitom akim.
– Grįžkime į šiuos laikus. Birželio 12 dieną buvote išrinktas Plungės šaulių 802 kuopos vadu. Ar neišgąsdino atsakomybė?
– Aš atsakomybės nebijau, visą gyvenimą jos netrūko, daug metų turėjau savo verslą, dirbom su oda. Vėliau perėjau į medienos verslą, bet ir vėl vadovaujančiose pareigose. O mūsų kuopoje kai bus sustyguota visa struktūra, visas mechanizmas veiks kaip laikrodis, nuo mano pečių nukris didžioji dalis naštos ir atsakomybės.
– Ne paslaptis, kad prasidėjus karui Ukrainoje imta aktyviau domėtis šauliška veikla. Lietuvos šaulių sąjunga skelbia iki tol turėjusi 5 399 narius, o dabar artėjama prie 15 000. Jūs į 802-ąją Plungės kuopą įstojote dar iki tol. Kokią situaciją čia radot?
– Jei trumpai, veikla kurį laiką nebuvo aktyvi, karas Ukrainoje gerokai pagyvino ją, sulaukėme naujų narių. Plungė – mažas miestas, didesniuose miestuose ir žmonių daugiau, ir iniciatyvos. Mes džiaugiamės turėdami stiprų rinktinės palaikymą. Įsteigėm komendantinį būrį. Žodžiu, pajudėjo reikalai.
– Paaiškinkit plačiau, kas tas komendantinis būrys?
– Tai toks būrys, kuris aktyviai mokosi karybos. Bet mokymuose kviečiam dalyvauti visus šaulius, nes karo atveju niekas nežiūrės, esi komendantinis ar ne. Jei esi vyras iki 65 metų, turėsi stoti ginti tėvynės. Reikia mokėti ne tik su ginklu apsieiti, bet ir dirbti su racijomis, su žemėlapiais.
– Skamba grėsmingai.
– Dabar grėsmės Lietuvai nematau jokios, bet ruoštis reikia. Vien tam, kad penktoji kolona matytų, jog vyksta apmokymai, jog žmonės, jaunimas nusiteikę patriotiškai ir reikalui esant stos ginti tėvynės.
Mums reikia vietinių, plungiškių, nes grėsmės atveju mes iš Plungės neišeisim, mes ginsim savo miestą. Jau dabar, kai vyksta rinktinės apmokymai, mūsų atvažiuoja daugiau nei iš didesnių miestų. O buvo sakoma: kas ta Plungė, jūs nieko neturit... Aš manau, kad dar po kelių metų Plungės kuopa bus gausiausia ir stipriausia Žemaitijoje.
– O moterų ar turit savo tarpe?
– Turim, nedaug, bet moterys šaulės yra aukso vertės – ką pasako, tą padaro, pareigingumas nepriekaištingas. Jei reikia rinktis kurią dieną, tai būtinai ateis. Todėl kviečiame moteris aktyviau jungtis, neišsigąsti fizinio krūvio. Taip, įstojus į Šaulių sąjungą reikia išlaikyti tam tikrus normatyvus, bet nereikia jų gąsdintis. Mūsų tikslas nėra nukankinti. Mūsų tikslas kuopoje turėti ir ryšininkų, ir vedlių, ir medikų, ir organizatorių, ir dirbančiųjų su jaunimu... Mano paties dukra ir sūnus taip pat įsitraukė į šią veiklą, tik žmona kol kas nesusigundo, sako – kas valgyt virs, jei visi į mokymus išeisim (juokiasi – aut).
