Naujausios
– Kaip spėjate viską aprėpti? Juk užsiimate tiek daug veiklų, kurios visos yra skirtingos, bet tuo pačiu ir panašios.
– Visos mano veiklos yra persipynusios. Jos visos praplečia mano akiratį. Karjeros metu užauginau ir 3 vaikus. Viskam suvaldyti tikrai prireikia patirties ir noro. Reikia ir vidinės ugnies. O ta ugnis mane aplankė prieš 17 metų, kai pradėjau dirbti bibliotekoje. Ir dabar ta kūrybinė energija tiesiog kunkuliuoja, dega many. Nors gyvenime buvo ir sunkių momentų, bet nepalūžau. Esu jautri ir meniška siela. Nesu linkusi skųstis. Sunkiais momentais man padėjo gamta ir rašymas. Reikia sugebėti ne tik įsižeminti, bet ir leisti sau paskraidyti, mokėti surasti balansą.
– Žinau, kad studijavote lietuvių etnologiją ir filologiją Klaipėdoje ir Vilniuje. Ar nebuvo minties pasilikti gyventi ten?
– Žinoma, man patikdavo pasivaikščiojimai pajūryje ar Vilniaus senamiestyje. Bet čia yra geriausia, nes aš čia gimusi ir užaugusi. Gamta čia yra tikrai mistiška. Nuolat gali kažko naujo atrasti. Įdomu yra išvykti, bet kaip gera grįžti.
– Labai knieti sužinoti daugiau apie jūsų kaip gidės veiklą, gal galite pasidalinti kokia legenda apie Gandingos piliakalnį?
– Daug žinių gavau iš savo bočelių, taip pat iš šviesios atminties senolių, kaimynų Alimų. Dar iki šiol pamenu, kaip mane bočiai gąsdindavo įvairiomis istorijomis apie piliakalnį. Bet juo labiau gąsdindavo, juo man būdavo įdomiau. Buvau labai smalsi. Turbūt taip ir gimdavo sakmės.
Yra daug įvairių legendų. Norėčiau pasidalinti savo bočelio Stanislovo Zaborskio, gimusio 1912 metais, man pasakota legenda, kuria aš save pristačiau stojamųjų egzaminų į Klaipėdos universitetą metu.
Senūm senuovie Gondingas piliakalnie stoviejusi didle graži medėnė, ožoulėniu rostu pilis, katra bova aptverta ožoulėnė tvuora. I tuo pilie gyvenės kunigaikštis turiejės didle poikė i gražė dokra, katron velns pamatė ir išsyk įsimiliejė. I sumislyjė, ka ana tor būt velnė patė. Tievs aišku ka nesutėka. Bet velns reikalava, pradėjė ton tieva gondint. Sutarta dėina velns atejės i pili, bet nieka tėn neberadės, žmoniūm nebova – vėsė kažkor pasisliepė. Velns pradėjė baise pyktė: pakėla audra, žaiba, perkūns, žemė pradiejė drebietė. Uns tada užrakėna pili ir ana prasmega i žemė su visas tėn buvuses gyventuojes. Supykės svėidė pilėis raktus i Babrunga opės vingi, i šiaurėnė posė, ir spyrė i dėdeli akmeni, kuris užrėidieje unt tūm raktu. Tam akmenie iki šiuol yra lėkės piedas onspauds, todė anu iki šiūm dėinūm vadėn velnė piedas kūliu. Ir niekap tuo akmens negal ištraukt i paimt tūm raktu, ka išlaisvint pilėis gyventuojus, nes bortas y užkeriets tas akmou. Dėl tuo i klajuo tuos dūšelės po Gondingas piliakalni.
– Tikrai labai įdomi legenda. Kaip manote, ar geriau lankytojams perteikti istorinę-mokslinę informaciją, ar mistišką versiją? Kas jiems įdomiau? Kas pačiai artimiau?
– Aš esu svajotoja realistė. Patinka ir mistika, ir mokslinė informacija. Žmonėms taip pat pateikiu abi versijas. Su savo kūma kartais padiskutuojame: kur galėjo būti išgalvotos istorijos, o kur – tikros? Kaip antai pasakojimai apie dūšelių klaidžiojimus. Tos kapų švieselės – tai susidaręs fosforas, kuris reaguoja į šalia esantį judesį ar vėją. O žmonės, nesuprasdami, kas tai, kurdavo bauginančius pasakojimus.
– Atrodote tuo pačiu ir švelni, ir tvirta asmenybė. Įdomu būtų sužinoti, ar turite kokių baimių? Kaip elgiatės susidūrusi su gyvenimo sunkumais?
– Nors esu švelnios prigimties, bet tai netrukdo būti tikra kurše. Vaikystėje bijodavau tamsos, o dabar mėgstu pasivaikščioti sutemus. Atsiduri lyg kitoje realybėje. Kiti šešėliai, blizgančios gyvūnų akys suteikia išskirtinių pojūčių.
Buvo metas, kai bijojau vairuoti, bet gyvenant kaime be mašinos neišsiversi. Arba būdavo viešo kalbėjimo baimė. Įveikti visas baimes padeda bendravimas su žmonėmis, gyvenimas, žingeidumas, užimtumas. Nėra laiko bijoti. Man taip pat labai padėjo rašymas, jis – lyg terapija. Domėjausi ir archeologija, istorija.
Yra ir visai paprastų būdų įveikti nerimą. Nusiraminti padeda melisų, mėtų, levandų, ramunėlių arbatos. Bet reikia gerti bent po 5 puodelius per dieną, kad pajaustum poveikį. Kadangi esu gamtos vaikas, mėgstu ilgai klaidžioti po miškus ir laukus, stebėti aplinką, atsipalaiduoti. Vieno recepto visiems nėra. Svarbu atradus, kas tau patinka, to nepamesti. Tada randi harmoniją, supratimą, kad kiek turi, tiek ir užtenka. Aplanko pilnatvės jausmas – gyveni ir džiaugiesi. Supranti, kad eini savo keliu.
– Gal būtų įdomu surengti naktines ekskursijas ant piliakalnio?
– Gal ir taip. Mano bočiai sakydavo, kad vidurnaktį ant piliakalnio renkasi velniai ir raganos. Tada negalima ten eiti, nes gali juos sutikti. Bet esu ėjusi patikrinti – nesutikau.
– Aš pati domiuosi vertybėmis. Ypač domina žmogaus kertinės vertybės ir kaip jos susijusios su mūsų gyvenimo kokybe. Gal galite pasidalinti savo nuomone?
– Mano stiprybė ir vertybė yra mano šaknys, praeitis. Mane labai domina ceklio žemių istorija. Mokslininkai ir kiti tyrinėtojai neturi daug žinių apie Gandingos piliakalnį, apskritai šią vietą. Tik palyginę su Latvijos ir Prūsijos teritorijoje esančiomis V–XII amžių pilimis galime įsivaizduoti, kaip atrodė tuometinė Gandingos tvirtovė. Rekomenduoju nuvykti į nesenai atstatytą Tervetės pilį Latvijoje, kad pajustum tą dvasią. Domiuosi ir gamtatikyste. Mano močiutė buvo žolininkė. Man irgi labai patinka pasiskinti žolelių.
– Ar esate susimąsčiusi, kas yra gyvenimo prasmė? Ar jums tai aktualu?
– Kai supranti, ko tu atėjai čia. Kai pajauti, kad eini savo keliu, esi savo vietoje, tada ir atsiranda atsipalaidavimas, lengvumas ir tikrumas. Tada gali ir pasidžiaugti savo laimėjimais. Gyveni, kvėpuoji, darai, kitą paguodi. Tiesiog gyveni. Remiesi savo vertybėmis, tvirtai stovi ant šios žemės ir nepameti tos būsenos. Man tai ir yra gyvenimo prasmė.
– Šiais laikais daug kalbama apie meilę sau. Kas jums yra meilė sau?
– Esu linkusi mąstyti plačiau. Jeigu jaučiu iš gamtos sklindančią meilę, mane supantį lengvumą ir gerumą, vadinasi, aš myliu save. Jei to nebūtų, gal būčiau užsidariusi, nebendraujanti, egoistiška. Kai nepamiršti savęs, gauni grįžtamąjį ryšį. Atrodo, to vieno gyvenimo per mažai, kad įgyvendintum visus norus. Vaikai jau užaugę, tad galiu laiko skirti sau.
– Jeigu galėtumėte paklausti tik vieno klausimo kūrėjo, Dievo, visatos. Koks jis būtų?
– Kūrėjas tai gamta. Tai klausimai-atsakymai. Pamąstymai. Tai nuolatinis bendravimas. Visus atsakymus randame pievoje: po lietaus, stebint gyvūniją...
– Betgi ne visi girdi gamtą. Gal trukdo triukšmas, kasdienybės ritmas? Esu girdėjusi apie mokslininkų spėjimus, kad seniau žmonės turėjo galių susikalbėti, bendrauti su gyvūnais. Kokia jūsų nuomonė?
– Manau, kad žmogui reikia tylos. Tyla – tai šventė sielai. Joje tu atsigauni ir pasikrauni. Tik joje gali save suprasti. Nereikia toli ieškoti. Kai aš studijavau prieš 30 metų, dėstytojai jau tada kalbėdavo apie etnologinę pusę, kad seniau žmonės nebuvo praradę ryšio su gamta. Jie galėjo bendrauti telepatiškai, kalbėtis mintimis. Buvo gilūs tarpusavio ryšiai tarp žmonių, genčių, gamtos. Gentys švęsdavo uždaras šventes, kiekvienas piliakalnis turėjo savo būrelius, kurie atlikdavo ritualus, apeigas. Tai buvo jų gyvenimas.
– Grįžkime prie jūsų kūrybos. Kada jums kilo mintis savo kūryba pasidalinti ir su kitais?
– Tai atsitiko, kai dirbau su vaikais. Dešimt metų mokytojavau Stonaičių pradinėje mokyklėlėje. Ten tekdavo rašyti tekstus įvairiems renginiams, kurti scenarijus vaikų vaidinimams. Anksčiau visada galvodavau, kad kuriu tik sau. Tačiau jau mokykloje, vėliau studijuodama buvau pastebėta mokytojų, dėstytojų.
Kad išleisčiau savo kūrybos knygą, reikėjo tam tinkamo momento bei įkvėpimo. Žinoma, skatino ir artimieji. Mano eilės yra koncentruotos, trumpos, spontaniškos. Jas išdėliojau pagal metų laikus. Pradžia – vasara. Darbai prasidėjo nuo pavadinimo knygai paieškos. O kai vieną dieną vaikščiodama pamačiau ramunes smilgose, jos man pasirodė tokios tyros, paprastos ir gražios. Nusprendžiau, kad niekas kitas geriau neatspindėtų mano kūrybos kaip jos.
Ieškodama dailininkės knygai bandžiau ir vieną kalbinti, ir kitą. Tačiau vieną gražų vakarą, praėjusį rugpjūtį, išėjusi pasivaikščioti sutikau naują kaimynę. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad ji tapo. Kai tik pamačiau jos darbus knygoje „Tik šviesa“, jausmas buvo toks, tarytum visi būtų nutapyti man. Tad šios autorės piešiniai iliustruoja ir manąją knygą „Ramunės smilgose“. Norėjosi, kad ši knyga būtų ne tik maloni skaityti, žiūrėti, bet ir liesti, kad tai būtų visapusiškas kūrinys, kurį būtų malonu turėti.
– Manau, jums puikiai pavyko įgyvendinti šį sumanymą. Pabaigai gal norėtumėte kažko palinkėti mūsų skaitytojams?
– Noriu palinkėti neturėti baimės būti savimi. Nebijoti gyventi, jausti, duoti. Su laiku viskas sugrįžta dvigubai. Linkiu pajusti pilnatvės jausmą.