Naujausios
Darbšti nuo mažų dienų
Pasveikinti gimtadienio proga tą dieną pas V. Jonikaitę, gyvenančią Plungės parapijos senelių globos namuose, rinkosi garbingi svečiai: Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, vicemeras Žydrūnas Purauskis, mero patarėja Vilma Šarnienė ir Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Karalienė.
Šiltų žodžių ilgaamžei negailėjo ir Plungės parapijos senelių globos namų direktoriaus pavaduotojas Vladas Murašovas bei visa šių namų bendruomenė. Kunigas Kęstutis Motiejaitis pakvietė visus drauge pasimelsti už V. Jonikaitės sveikatą, o ilgiausių metų jubiliatei sudainavo kapela „Rokunda“ su vadovu Alfredu Lučinsku priešaky.
V. Jonikaitė gimė 1919 metų rugpjūčio 23 dieną Plungėje, darbščių ir rūpestingų tėvelių Vincento ir Kazimieros Jonikų šeimoje. Augo kartu su broliu Steponu bei seserimis Izabele ir Adele.
Sulaukę brandaus amžiaus brolis ir seserys sukūrė savo šeimas ir netruko palikti gimtus tėvų namus, o V. Jonikaitė sakė niekada niekam nepuoselėjusi šiltų jausmų ir apie šeimos kūrimą nė negalvojusi. Esą tam nebuvo nei laiko, nei noro – buvo kur kas svarbesnių reikalų.
„Augau pas tėvelius čia pat mieste. Jie ūkininkavo, o aš skubėdavau į pagalbą. Juk traktorių ar mašinų tais laikais nebuvo, pagrindinė darbo jėga buvo arklys ir mūsų pačių darbščios rankos. Pjovėm ir grėbėm šieną, krovėm į daržines, auginom kviečius, rūpinomės gyvuliais. Mudu su tėveliu daugiausia po ūkį ir laukus sukinėjomės, o seserys tuo metu jau dirbo fabrike“, – jaunystės dienas prisiminė V. Jonikaitė.
Širdyje brangiausia – Tėvynė
Ne tik sunkus darbas ūkyje giliai įstrigo į šimtametės atmintį. Iki šiol prisiminimuose gyvas ir nerimo sėklą pasėjęs Antrasis pasaulinis karas, paskui kurį sekė ilgi vargo metai. V. Jonikaitė pasakojo, kad vykstant karui didelė dalis jaunų žmonių pabėgo į Vakarus ieškoti prieglobsčio ir geresnio gyvenimo.
„Aš besąlygiškai mylėjau savo Tėvynę ir buvau apsisprendusi, kad ir kas benutiktų, niekur nebėgti ir jos neišduoti, o jeigu teks žūti nuo priešo rankos, tai žūsiu tik ant savo gimtosios žemės“, – kalbėjo senolė.
Vėliau iš tėvelių paveldėjusi namus, Vincenta pradėjo kurti savarankišką gyvenimą, naujais baldais apsistatė kambarius. Be darbo plungiškė pasakojo netverdavusi nė minutės, nes nuo mažų dienų buvo įpratusi laiko veltui nešvaistyti ir nedykaduoniauti. Įsidarbino lopšelyje-darželyje „Nykštukas“, vėliau perėjo į „Raudonkepuraitę“ ir 23 metus su begaline meile mažiesiems dirbo auklėtojos padėjėja. Kad prisidurtų prie atlyginimo, laisvu metu dar augindavo gėles ir jas pardavinėdavo.
„Kaip aš tuos vaikelius mylėjau, rūpinausi ir saugojau, kiekvienas man buvo lyg savas. Jie mane taip pat labai mylėjo. Per gyvenimą tikrai visko buvo: ir sunkių dienų, ir kiek geresnių. Ypač džiaugdavausi, kai ištaikydavau progą atitrūkti nuo darbų ir prasiblaškyti, padainuoti ar pašokti.“
Aplanko tik artimųjų vaikaičiai
Visi V. Jonikaitės artimieji jau senai iškeliavę Anapilin, likę tik jų vaikaičiai, kurie retkarčiais ją aplanko Plungės parapijos senelių globos namuose. Senolė čia įsikūrė prieš trejus metus ir dabar sakė negalinti niekuo skųstis. Neturinti ir didelių sveikatos problemų, tik jau akys nebe tokios žvitrios ir ausys prastai girdi. Nuo metų naštos pavargo ir kojelės, todėl senolė po globos namus bei jų teritoriją juda ratukuose.
Plungės parapijos senelių globos namų direktoriaus pavaduotojas V. Murašovas pasakojo, kad Vincenta, kaip ir kiti šių namų gyventojai, gauna specialų subalansuotą maitinimą, tačiau senolės akys labiausiai sužimba gavus kokį saldainį ar bandelę, nutaikius progą paskaninti košę šaukšteliu uogienės. Nieko nuostabaus, kad kaip tikra smaližė jubiliatė su malonumu ragavo ir savo gimtadienio torto.
