Naujausios
Didžiausias pavyzdys – mama
L. Varpiotienė gimė Plungės rajone, Gelindėnų kaime. Augo gausioje šeimoje kartu su keturiais jaunesniais broliais. Tame pačiame kaimelyje baigė ir vidurinę mokyklą, o vėliau Plungės profesinėje mokykloje įgijo virėjos specialybę. Baigus mokslus iškart reikėjo atlikti ir praktiką, tad Laima pasibeldė į vietinio restorano „Gojus“ duris. Ilgai netruko, kad mergina būtų pastebėta kaip itin darbšti, atsakinga ir gabi praktikantė.
Plungiškė sulaukė pasiūlymo pasilikti dirbti neribotam laikui, tačiau šia galimybe nesusigundė. Kaip dabar prisimena, jos netenkino pasiūlytas atlyginimas. Kur kas geresnės sąlygos buvo „Linų audinių“ fabrike, tad ten ir patraukė. Po penkerių metų fiziškai sunkaus ir nemielo darbo moteris ėmė dairytis kito.
„Darbas fabrike nepatiko, tad greitai supratau, kad savo gyvenime noriu kardinalių pokyčių, o ne visą energiją ir sveikatą aukoti palenkus nugarą virš staklių. Traukė grįžti prie savo specialybės. Šioje srityje reikia nuolatos mokytis ir tobulėti, todėl išvykau žinių semtis į Vilnių. Po mokslų vėl pakliuvau į nuostabų restoraną atlikti praktikos. Tai buvo lemtingas momentas, leidęs aiškiai suvokti savo pašaukimą – su meile gaminti maistą“, – prisiminė L. Varpiotienė.
Paklausta, iš kur toks stiprus potraukis kulinarijai, pašnekovė svarstė, kad greičiausiai jį paveldėjo iš mamos, kuri namiškius ir svečius visada stebindavo ir iki šiol vis dar stebina gardžiais patiekalais, pagamintais, regis, iš pačių paprasčiausių produktų.
Verslui koją pakišo pandemija
L. Varpiotienė sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukrelių, tad kurį laiką niekur nedirbo ir augino vaikus. Kaip tik tuo metu Plungėje atsidarė restoranas „Katpėdėlė“, tad paauginusi dukras moteris įsidarbino jame ir nuostabaus kolektyvo apsuptyje praleido ne vienerius metus. Vėliau vieną maitinimo įstaigą keitė kita ir taip nejučia praskriejo kone penkiolika metų.
„Kai jau buvau sukaupusi nemažą žinių bagažą ir patirties, atidariau kavinukę Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Ji gyvavo dešimt metų. Turėjau subūrusi šaunų kolektyvą, atsirado ir nuolatinių klientų ratas. Daug kas Plungėje žinojo Laimutės kavinukę, kurioje galėjo pavalgyti skaniai, sočiai ir už prieinamą kainą“, – pasakojo plungiškė.
Deja, geriems tikslams ir gražioms idėjoms koją pakišo pandemija. Teko užverti kavinukės duris ir atsisveikinti su kolektyvu. Kurį laiką moteris dirbo ant Platelių ežero kranto įsikūrusioje „Le le terasoje“, vėliau Telšių rajone, Viešvėnų kaime, esančiame restorane „Lavender Inn“, bet vis nesisekė surasti tokios vietos, kur galėtų nutūpti ilgesniam laikui.
Galiausiai L. Varpiotienė sulaukė pakvietimo dirbi vaikų lopšelyje-darželyje „Saulutė“, po to perėjo į „Raudonkepuraitės“ darželio „Vėrinėlio“ skyrių. Jame sėkmingai dirba iki šiol ir džiaugiasi draugišku kolektyvu bei šilta darbo atmosfera.
Su veganiška mityba supažindino dukra
Didžiosios mamos gaminamo maisto degustatorės visada buvo ir yra jos dukros, kurios šiuo metu jau gyvena savarankiškai Kaune. Vėliau ragautojų ir skonių vertintojų kompaniją papildė dar ir žentai. Viena iš dukrų L. Varpiotienę paskatino daugiau domėtis veganiška mityba, kurią pati praktikuoja. Ilgainiui Laimai taip patiko ši naujovė, kad ir pati beveik atsisakė gyvūninės kilmės produktų.
„Kai vaikai sugrįžta į savo gimtuosius namus, nori nenori mamos pasitinka juos su vaišėmis nukrautais stalais, o kai dukra veganė, bet kuo nepavaišinsi. Iš pradžių pabandžiau gaminti sočius veganiškus patiekalus iš daržovių, įvairius troškinius, vėliau perėjau ir prie kito iššūkio – desertų. Tikrai ne vienus kursus išklausiau ta tema, teko ir įvairių priemonių įsigyti, o dabar visada su nekantrumu laukiu grįžtančių dukrų, kad galėčiau viską išbandyti“, – kalbėjo plungiškė.
L. Varpiotienė pasakojo, kad jau kurį laiką ir pati savo įprastą racioną yra pakeitusi į veganišką. Moteris gyvena viena, tad nėra reikalo kasdien gaminti pilnus puodus maisto. Tačiau būna, kad ima ir palepina save, pavyzdžiui, pačios gamintu žaliavalgišku tortu.
Moteris juokiasi, kad neretai aplinkiniai teiraujasi, kokia yra jos neišsenkančios energijos paslaptis. Net ir tada, kai tenka dirbti per kelis darbus, nuo jos veido niekada nedingsta žavinga šypsena, o akys nepaliauja spindėti.
„Žaliavalgiški tortai, pyragai, sausainiai gaminami be miltų, kiaušinių ar cukraus, tačiau yra fantastiško skonio. O svarbiausia, kad jais galima mėgautis be jokios sąžinės graužaties. Ateityje labai norėčiau išpildyti savo svajonę ir atidaryti veganišką kepyklėlę“, – prisipažino moteris, dabar savo veganiškais gaminiais lepinanti tik dukras ir drauges.