Naujausios
– Šie metai Žemaičių dailės muziejui yra išskirtiniai. Kaip atsitiko, kad muziejaus veiklos 30-mečiui paminėti nebuvo jokių didesnių iškilmių?
– Išties, ryškesnių iškilmių nebuvo, tačiau šiai sukakčiai dedikavome birželį atidarytą Pasaulio žemaičių dailės parodą. Muziejaus steigimą prisiminėme ir per XIX tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio atidarymą.
Manau, kad 1994 metais priimtas spendimas įsteigti muziejų buvo esminis Plungės laimėjimas, nes to nepadarius būtų tekę išpardavinėti rūmų ansamblio pastatus. Po čia sovietmečiu veikusio technikumo griūties steigėsi Žemės ūkio mokykla, jai pradėtas statyti pastatų kompleksas Mendeno gatvėje, tad rūmai liko tušti ir niekam nereikalingi.
Įsteigus muziejų ėmėme galvoti, kad reikia atkurti tai, kas buvo Oginskių laikais, nes jau tada Plungėje jie padėjo stiprius kultūrinius pamatus. Vystydami muziejaus veiklą mes galvojam ne tik apie Plungę. Šis objektas turi tarnauti Lietuvai. O kokia Lietuva buvo tada, kai čia rezidavo Oginskiai? Būtų klaidinga ją vadinti būrų Lietuva, nes jau buvo ir išsilavinusių žmonių, regionuose taip pat. Lietuvybė skleista iš tokių miestų kaip Palanga, Kretinga, Plungė. Ne kas kitas, o M. Oginskis finansavo lietuviškos spaudos leidimą ir platinimą, rėmė pirmąjį lietuvišką spektaklį, parodytą Palangoje, buvo įsteigęs daraktorių mokyklą. Šito negalima pamiršti.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2024 m. lapkričio 22 d. numeryje (Nr. 89).