Naujausios
– Pirmiausia papasakokite, kaip gimė šis spektaklis ir kokia yra pagrindinė jo nešama žinia?
– Šio spektaklio idėja gimė mums abiems su Elžbieta besikalbant apie tai, kas mums svarbu, apie ką norime kurti ir ką vaidinti. Pjesės sumanymas kilo vasarą, po pirmosios karantino bangos. Tuo metu buvo daug nežinios, scenos žmonės suprato, kad jų profesija gali būti nebereikalinga, nes nebuvo aišku, kada žiūrovai vėl galės grįžti į sales. Todėl natūralu, kad mums labai norėjosi kurti apie teatrą, kuriame mes su Elžbieta esame jau apie 20 metų.
Bet pjesės rašymas užtruko ilgiau nei planavome ir idėja ilgainiui pradėjo kisti. Berašydamos atradome mums dar svarbesnę – draugystės – temą.
Tik ėmusios šio sumanymo mes su Elžbieta daug diskutuodavom įvairiausiom temom: nuo įvykių Lietuvoje ir pasaulyje, nuo žmogaus teisių iki aktoriaus statuso ir panašiai. Neretai apimtos emocijų vos galėdavom susitvardyti ir tęsti darbą. Tačiau pamažu išmokome priimti viena kitos skirtumus, išgirsti kitokią nuomonę, taip susidraugavome. Natūralu, kad draugystės tema labai stipriai atėjo į spektaklį, nes ji – nesugalvota, tikra ir išgyventa pjesės rašymo metu.
– Spektaklyje nagrinėjama homoseksualumo tema Lietuvos teatro scenose dar gana reta, ypač mažesniuose miestuose. Praėjusią žiemą buvo pirmieji vaidinimai Molėtuose ir Joniškyje, kaip publika priėmė pjesę?
– Homoseksualumas nebėra jau tokia didelė naujiena Lietuvoje. Tiek didžiuosiuose miestuose, tiek periferijoje žmonės reaguoja ramiai. Pasaulis labai įvairus, kuo greičiau mes tai suvoksime, tuo labiau galėsime jį priimti visokį. Matymas tik skirtumų mus skaldo, neneša taikos.
Mano giliu įsitikinimu, tiek ant scenos, tiek kasdienybėje būtina šnekėti visomis temomis, nes neišsakytos mintys, jausmai niekur nedingsta, bet kažkur kaupiasi ir vieną dieną sprogsta.
– Toks simboliškas ir daugiaprasmis spektaklio pavadinimas – „Nepažįstamos draugės“. Gyvenime taip būna, kad laikai žmogų draugu, nors taip menkai jį žinai. Ar jums pačiai yra tekę patirti tokių draugysčių?
– Rašydamos pjesę rėmėmės savo patirtimis – kai kurios išgyventos, kai kurios matytos artimame rate. Aš pati į šį spektaklį įdėjau nemažai patirties iš vienos savo paaugliškos draugystės. Būdavo įdomu dirbti su Elžbieta: pradedam pasakoti kažkokią istoriją, diskutuoti ir staiga kuri nors iš mūsų: „Tai va kodėl tas žmogus būtent taip pasielgė!“ Tai padėjo man suvokti daug dalykų iš mano pačios biografijos, kurie iki tol kėlė daug klausimų.
Beje, prieš rašant pjesę mes buvome susitikusios su žymiais kastingų režisieriais ir kalbėjomės apie tai, kaip vyksta aktorių atrankos, kas kurioziško buvo atsitikę. Spektaklio metu vykstančių atrankų scenos yra beveik šimtu procentų autentiškos, o viena scena nutiko man asmeniškai. Kuri – tegul žiūrovas atspėja.
– Žiūrovams turbūt įdomu paspėlioti ir tai, ar spektaklyje vaidinat save. Juk pjesės personažės – dvi draugės aktorės.
– Rašydamos pjesę išsigryninom, kad man labai svarbi mamos ir paauglio, jų santykių tema, o Elžbietai rūpėjo homoseksualios moters išgyvenimai. Pjesę pirmiausia turėjome pristatyti Nacionaliniame dramos teatre. Ji buvo baigta likus maždaug savaitei iki skaitymo. Pradėjom repetuoti ir paaiškėjo, kad užstrigome – personažai buvo taip arti mūsų, kad nebuvo jokio atstumo, kuris būtinas kūrybai.
Į pagalbą mums atėjo viena mūsų bičiulė teatro kritikė. Ji pasiūlė apsikeisti rolėmis. Ir viskas išsyk stojo į savo vietas. Aš žinau, kodėl Elžbietos parašytas personažas taria vienus ar kitus žodžius, kodėl būtent taip reaguoja ir jaučia, tačiau nebebuvo tokio stingdančio artumo su personažu, buvo galima kurti, mėgautis, žaisti ir net lengvai paironizuoti.
Kaip pavyko, kviečiame sausio 28 dieną, 18 valandą, ateiti į spektaklį Plungės kultūros centre ir savo akimis pamatyti.
Užs. Nr. 990