Naujausios
Minijos vingiai ir meilė literatūrai
Gintarė gimė ir užaugo Rietave, Jono ir Genovaitės Gurevičių šeimoje, su vos pora metų vyresniu broliu Donatu. Kai jai buvo septyneri, šeima persikėlė gyventi į Stalgėnus, šalia pro šalį vingiuojančios Minijos upės. Giliai į atmintį įsirėžė gamtos prieglobstyje prabėgusios dienos, vasarą – šienapjūtė ir daržų ravėjimas, pagalba tėvams nedideliame ūkyje.
Lengviau atsikvėpti buvo galima tik ilgais žiemos vakarais, kada su tėveliu sėsdavo prie stalo žaisti kortomis.
Didžiulį dėmesį nuo mažų dienų Gintarė skyrė knygoms. Stalgėnų mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Irena Viršilienė įskiepijo neblėstančią meilę literatūrai – jai bus dėkinga už tai visą savo gyvenimą. Ištaisiusi laisvesnę akimirką po pamokų ar darbų ūkyje mergaitė čiupdavo į rankas knygą ir kartu su jos veikėjais nerdavo į pačias spalvingiausias keliones. Anot pašnekovės, literatūra puikiai lavina atmintį, raštingumą, vaizduotę, o to dabartiniais dirbtinio intelekto augimo laikais labai pasigendama. Norint dar labiau skatinti savo raštingumą Gintarė siūlo dėmesį sutelkti į poeziją, kurioje – tikra žodžių ir vaizdų įvairenybė.
Pašnekovė atskleidė, kad tėvelis Jonas ją ir brolį auklėjo itin griežtai, buvo konservatyvus ir senamadiškų pažiūrų, o mama Genovaitė – visiška priešingybė, meniškos ir atlaidesnės sielos žmogus. Sulaukusi 14-os metų Gintarė pradėjo maištauti, dažyti plaukus, nors ir puikiai žinojo, kad už visa tai teks išklausyti ilgą tėvelio pamokslą.
Stalgėnuose pabaigusi devynmetę, mokytis toliau važinėjo į Plungės Senamiesčio mokyklą.
„Stalgėnus nuo Plungės skiria vos 12 kilometrų, bet pakako ir to, kad pamatyčiau skirtumą, kaip mano bendraamžiai mieste leidžia laiką, kokios muzikos klausosi ir kokiomis mintimis gyvena. Mokykloje visada buvau labai aktyvi, nebuvo nė vieno būrelio, kuriame nebūčiau buvusi ir aš. Galiausiai susibūrėme į pankų grupelę, maištavome, klausėmės „Nirvanos“, „Depeche Mode“. Būdavo liūdna, kai vakare reikėdavo sėsti į autobusą ir grįžti atgal į savo kaimelį.“
Lengvas kultūrinis šokas
Baigusi vidurinę mokyklą, Gintarė puoselėjo planus stoti į režisūrą, bet anglų kalbos mokytojas netikėtai pasiūlė išvykti į užsienį ir truputį prasiblaškyti, pakeisti aplinką. 2001 metais Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, išgyveno sudėtingus laikus. Mokytojas jau buvo surinkęs grupelę jaunuolių darbui „McDonald's“ kavinėje, tad Gintarei beliko pati sudėtingiausią šio plano dalis – pranešti tėvams.
„Aš iki šiol nesuvokiu, kaip man tada, sulaukusiai vos 19-os metų, pavyko įkalbinti tėvus išleisti mane skristi į Dubliną. Patys įgiję aukštuosius išsilavinimus, analogiškai aukštus standartus kėlė ir man. Galiausiai prižadėjau, kad padirbėsiu tik metus – kol sugalvosiu, ką noriu veikti gyvenime, ir sugrįšiu. Su drauge praėjome atranką ir po rugsėjo 11-osios įvykių, spalio mėnesį, išvykome.“
Nusileidusi Airijoje ir išgirdusi daugybę skirtingų Dublino akcentų, sutikusi kitataučių, Gintarė suvokė, kad jos anglų kalbos žinios gana menkos. Nepaisant kalbos barjero, pažinčių ratas plėtėsi, įsuko įvairios veiklos, žavėjo dar nepažintos kultūros. Rodos, akimirksniu atėjo laikas grįžti į Lietuvą.
Bet Stalgėnuose Gintarė neužsibuvo, susikrovė lagaminus ir išskrido atgal į Dubliną. Užsirašė į anglų kalbos kursus, o kadangi visada imponavo menas, nėrė į turizmo ir kultūros paveldo studijas, išbandė įvairius darbus. Airijoje pašnekovei gimė dukrelė Gaja – jai jau septyniolika metų. Ir galiausiai, po 8-ių emigracijoje praleistų metų, pašnekovė su dukrele grįžo atgal į Lietuvą.
„Esu toks žmogus, kad nelabai daug galvoju, kas įvyko, nesilaikau įsikibusi praeities šešėlių. Juk per gyvenimą visko buvo ir visko bus, nereikia koncentruotis į negatyvius dalykus. Svarbu suvokti, kad kai kurie dalykai yra neišvengiami. Kad ir kas benutiktų, turi išlikti sąmoningas“, – įsitikinusi moteris.
Įkūrė studiją „Klampu“
Sugrįžusi po emigracijos, G. Gurevičiūtė įsidarbino Plungės rajono savivaldybėje, Kultūros skyriuje. Jauna ir energinga moteris netrukus įsiliejo į naują kolektyvą, ėmėsi įvairių projektų, bet širdyje nesijautė laiminga. Prabėgus keturiems metams galiausiai nutarė, kad ilgiau šiame darbe ji likti nenori. Išėjo į visišką nežinią, neturėdama jokio atsarginio plano. Nutarė su dukra visą vasaros laiką skirti atostogoms, kurių ilgą laiką neturėjo.
„Leidau gyvenimui tekėti savo vaga, aplankiau visus savo draugus, kurie gyvena išsibarstę po skirtingas pasaulio šalis. Galvoje vis kirbėjo mintis imtis meniškos veiklos, kadangi 12-oje klasėje laikiau dailės egzaminą ir menas visada imponavo. Ilgus metus mane persekiojo potraukis keramikai. Nuvykusi į kokią užsienio šalį eidavau į turgelius, į parduotuves ir žavėdavausi keramikos gaminiais, analizuodavau, kaip jie padaromi.“
Sutapus vidiniams norams ir išorinėms aplinkybėms, Gintarė nutarė ieškoti keramikos mokytojo, kuris galėtų išmokyti šio amato. Tautodailininkė Vaida Dapkutė, kuri lipdė lietuviškais motyvais dekoruotus gaminius, ir tapo ta kelrode žvaigžde.
Kartu su drauge Uršule Padagiene Gintarė netrukus parašė projektą ir gavo finansavimą kurti verslą. Taip 2016 metais duris atvėrė keramikos studija „Klampu“. Pasinėrusi į kūrybines klajones, Gintarė mėgavosi pačiu procesu, lipdė gaminius iš molio pagal užsakymus, važinėjo į muges.
Tais pačiais metais iš buvusios Plungės viešosios bibliotekos direktorės Violetos Skierienės sulaukė kvietimo papildyti bibliotekos darbuotojų gretas – rengti projektus. Palaipsniui didėjant darbo krūviui bibliotekoje, pradėjo stigti laiko darbui keramikos studijoje. Iš verslo pasitraukus draugei, Gintarė ilgai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad viskas baigta. Bet ir čia tarytum savaime atėjo sprendimas.
„Keramikos mokytoja man pasiūlė molio degimo krosnį perkelti į jos garažą. Tada prasidėjo laisva kūryba be jokių išankstinių užsakymų, kurie tik keldavo stresą. Lipdžiau tik tai, ko noriu aš, praktiškus dalykus, naudojamus buityje: dubenėlius, lėkštės, puodelius, vazas, pjaustymo lenteles, gėlių vazonėlius, sienų plyteles“, – pasakojo Gintarė.
Bibliotekoje subūrė... orkestrą
Pasak pašnekovės, lipdymas – spontaniškas, intuityvus procesas, kur molis tarsi pats veda rankas, o mintys persijungia į meditacinę būseną. Pradėjus lipdyti laikas tarsi sustoja, prasideda savotiška terapija. Daug gaminių menininkė yra ne tik pardavusi, bet ir išdovanojusi. Sulaukė ne vieno pasiūlymo surengti savo darbų parodą, puoselėjo mintis išvykti gyventi į Vilnių, bet gyvenimas ir vėl netikėtai pakeitė planus.
Prieš pora metų pašnekovei buvo pasiūlyta laikinai perimti vadovavimą bibliotekai, tad tapo aišku, kad nebegalės visko mesti ir išvykti. Moteris sako turėjusi aiškią viziją ir idėjų, kaip biblioteka galėtų palaipsniui keistis. Taip gimė įvairios edukacijos ir užsiėmimai. Pernai Gintarė nutarė kibti į mokslus, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į meno projektų režisūros specialybę.
„Studijos patiko, labai įdomus ir baigiamasis darbas, kurį rašau – apie improvizacinės muzikos panaudojimą kuriant eksperimentinį orkestrą. Šis orkestras yra ne tik mano tiriamasis objektas, aš šia idėja gyvenu. Susirenka žmonės, kai kurie nieko bendro neturintys su muzika, dvi dienas parepetuoja ir lipa į sceną groti su pasirinktais objektais“, – pasakojo menininkė.
Toks imporovizacinis bibliotekos orkestras Plungės parke, šalia Viešosios bibliotekos, koncertavo jau du kartu – praėjusią ir užpraėjusią vasarą.
Meniškos sielos keliauja iš kartos į kartą
Nenustebinsime pasakę, kad laisvu metu Gintarė mėgsta atsiversti knygą. Šiuo metu dėmesys krypsta prie mokslinės literatūros, bet paprastai traukia įvairios biografijos. Taip pat ir muzika – improvizacinis džiazas. Menininkės namuose pamažu kaupiasi muzikos plokštelių kolekcija.
„Praėjusiais metais vienoje plokštelėje įsiamžinau ir aš pati, kai Vilniuje Dalius Naujokaitis-Naujo grojo kartu su „NoJo Airlines“ orkestru. Kartu suskambėjo ir mano žemaitiškas poezijos kūrinys pavadinimu „Koisis“. Mano mama ir senelis Antanas visą gyvenimą buvo „prie meno“, galiu drąsiai sakyti, kad iš jų abiejų susirinkau pačius geriausius genus, o vėliau juos perdaviau ir savo dukrai – talentingai tapytojai“, – atviravo pašnekovė.
O pabaigai Gintarė visiems skaitytojams linki būti drąsiems ir nieko nebijoti, nes baimė lyg spyna užrakina visas duris.
