Senovės žemaičių amatai ir dainos Gondingos bičiulių šventėje

Apie Gondingą pasakojo jos istorijos entuziastai

Ryš­kiai ma­to­mas, ug­nies spal­vos marš­kinė­liais su už­ra­šu „Var­ka­lių bend­ruo­menė“ pa­si­puošęs R. Do­vil­tis did­žiuo­da­ma­sis pa­sa­ko­jo apie gar­bingą šios vie­tos praeitį, pri­minė, kad Gon­din­ga su slėniais ir pi­lia­kal­niu ka­dai­se bu­vu­si pa­grin­dinė gy­ny­binė pi­lis, o XVI am­žiu­je mo­ka­mi mo­kes­čiai pri­lygę mo­ka­miems Tel­šių mies­to. Sup­rask – la­bai ga­lin­ga bu­vo ta Gon­din­ga. Jis dėko­jo Plungės kri­zių cent­ro gy­ven­to­jams už pui­kiai tvar­komą pi­lia­kalnį, pjau­namą žolę, at­skleidė su­si­rin­ku­sie­siems, kad pa­gal bend­ruo­menės pro­jektą bus įreng­tas žie­das ap­va­žia­vi­mui ir kad atei­ty ši vie­ta bus dar pa­trauk­lesnė. 

Iš R. Do­vil­čio ug­nin­gos kal­bos bu­vo ga­li­ma jus­ti, kad šis žmo­gus at­si­davęs bend­ruo­menės rei­ka­lams, o pa­žįstan­tiems jį kaip puikų gy­dy­toją at­si­skleidė dar vie­na ža­vi jo as­me­nybės pusė – rūpes­tis sa­vo kraš­to ge­rove.

Var­ka­lių bib­lio­te­ki­ninkė Li­na Ma­ci­jaus­kienė, ku­rios „vi­sa gi­minė nuo am­žių čia gy­ve­no“, pa­sa­ko­jo vie­tovės is­to­riją ir tai, kad ar­cheo­lo­gi­nių ty­rinė­jimų me­tu ras­ti se­no­vi­niai gink­lai ir daik­tai ro­do, jog žmonės čia gy­ve­no jau VI–VII am­žiu­je prie­š Kristų, o kur­šiai ir že­mai­čiai pe­tys pe­tin kovė­si su kry­žiuo­čiais.

A. Ba­ka­naus­kas už nuo­širdų rūpi­nimą­si is­to­ri­niu pa­vel­du įteikė pa­dėkas ne tik kalbė­ju­siems I. Šil­ga­ly­tei, L. Ma­ci­jaus­kie­nei, R. Lyd­žiui, R. Do­vil­čiui, bet ir rūpes­tin­ga­jam Nau­sod­žio se­niū­nui G. Do­mar­kui.

Renginyje – ir senovės kuršių ginklai, ir moterų papuošalai

Ne­gai­les­tin­gai svi­li­nant sau­lei, pirmą va­landą, sa­vo veiklą pri­statė Kur­šių gen­ties is­to­ri­jos, kultū­ros ir ka­ry­bos re­konst­ruk­ci­jos klu­bas PIL­SOTS. Klaipė­do­je ge­rai ži­no­mas „vi­kin­gas“ Be­nas Šim­kus (pa­ts ap­si­taisęs kaip se­novės kur­šis) ir jo drau­gai rodė re­konst­ruo­tus se­novės kur­šių gink­lus, mo­terų pa­puo­ša­lus, ap­da­rus, pa­sa­ko­jo jų is­to­ri­jas. Su­si­rin­ku­sie­ji galė­jo pa­lies­ti, pa­kil­no­ti sun­ko­kus ge­le­ži­nius, si­dab­ri­nius daik­tus. Be­nas, visą lais­va­laikį ski­rian­tis kur­šių vi­kingų is­to­ri­jos re­konst­ruk­ci­jai, pa­sa­ko­jo, kad vie­no ka­la­vi­jo at­kūri­mo kai­na nėra ma­ža – 5000 eurų, vie­na kur­šių mo­te­ris ne­šio­da­vu­si apie 3 ki­log­ra­mus si­dab­ri­nių pa­puo­šalų, o lo­kio ar vil­ko kailį už­sidėjęs ant pe­čių tų laikų vy­ras tikė­jo įgau­nan­tis žvėries stip­riųjų sa­vy­bių.

Akį traukė raitelės ir jų žirgai

Po įspūdin­go kur­šių is­to­ri­jos pri­sta­ty­mo į pie­velę ele­gan­tiš­kai įris­no­jo trys že­mai­tukų veislės žir­gai su grakš­čio­mis rai­telė­mis. Ant Žir­nio, lai­min­čio vi­so­se ly­gio­sio­se žirgų lenk­tynė­se, jo­jo Do­vilė, ant­ro­ji rai­telė Ine­ta ste­bi­no vie­no­ve su ku­me­le Tai­ka, o Austė­ja pla­čia šyp­se­na žiū­ro­vus džiu­gi­no žvelg­da­ma nuo Kur­šio nu­ga­ros. Jo­jikės bu­vo pa­si­da­bi­nu­sios ori­gi­na­liais kos­tiu­mais iš le­gen­di­nio fil­mo „Her­kus Man­tas“.

Apie žir­gus ir mer­ginų, kaip jo­ji­kių, nuo­pel­nus pa­sa­ko­jo Vid­man­tas Gend­vi­las – žirgų sa­vi­nin­kas, ku­riam prie­š kiek lai­ko šovė min­tis pa­pra­šy­ti kos­tiumų jo­jikėms ap­reng­ti iš Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos. Pats stebė­jo­si, kad taip pa­pras­tai juos ga­vo. Ką ir be­pri­dur­si – gud­rus že­mai­tis! O vaiz­das ne­pa­kar­to­ja­mas – ne vel­tui ren­gi­nys pa­va­din­tas Gy­vo­sios is­to­ri­jos var­du. Su pui­kio­mis rai­telė­mis ir žir­gais žiū­ro­vai galė­jo pa­bend­rau­ti iš ar­čiau, nu­si­fo­to-g­ra­fuo­ti.

Nori paragauti – pabandyk išsikepti

Ne­pai­sant to, kad va­karė­jant žiū­rovų būrys vis didė­jo, vi­si no­rin­tie­ji galė­jo iš­si­kep­ti pa­plotė­lių ir pa­ra­gau­ti jų su ka­na­pių svies­tu vai­šin­go­sios Edi­tos Nur­mi imp­ro­vi­zuo­to­je lau­ko vir­tuvė­je. Klaipė­diškė mo­te­ris at­si­vežė did­žiulį šunį – ai­rių vil­ko­gaudį. Įspūdin­go dyd­žio gyvū­nas traukė priei­ti, domė­tis.

Kaip ir vi­si pa­la­pi­nių „gy­ven­to­jai“ ap­si­ren­gu­si švie­siais li­ni­niais rūbais, Edi­ta pa­pa­sa­ko­jo, kad praei­tin at­si­gręžti ją pa­ska­ti­no suomė any­ta, ku­ri or­ga­ni­zuo­da­vu­si šei­mos šven­tes ir pra­šy­da­vu­si visų ap­si­reng­ti sa­vos ša­lies tau­ti­niais kos­tiu­mais. Taip gimė no­ras gi­lin­tis į sa­vos ša­lies praeitį ir galų ga­le, pa­si­ta­ru­si su vy­ru, prie­š 12 metų grįžo Lie­tu­von, ėmė da­ly­vau­ti to­kiuo­se ren­gi­niuo­se. Iš­davė, kad Dre­ver­no­je pla­nuo­ja ves­ti mais­to, ku­ris bu­vo ga­mi­na­mas čia prie­š 1000 metų, edu­ka­ci­jas. Už­si­de­gu­si įro­dy­ti, kad mais­tas mūsuose įvai­rus bu­vo jau ta­da, o ne, kaip dau­ge­lis ma­no, – tik prie­š 100 metų. Be­je, ar­tyn pri­ėju­sių žmo­nių pa­klaus­ta, kiek kai­nuo­ja tie jos „bly­ne­liai“, at­sa­ky­da­vo: „Nie­ko, tik im­kit ir val­gy­kit į svei­katą.“ Atė­ju­sie­ji (ypač tai pa­ti­ko vai­kams) im­da­vo į ran­kas tešlą ir pa­si­ga­minę pa­plotėlį pa­tys jį dėda­vo ant įkai­tu­sios skar­dos, lauk­da­vo, kol iš­keps. Gar­du­mas neiš­pa­sa­ky­tas!

Vai­šin­gu­mu ir links­mu būdu ma­lo­niai nu­teikė ir vie­nas Prūsa­lių bend­ruo­menės at­sto­vas. Links­mas vy­ru­kas, pa­klaus­tas, ko­kio gyvū­no mėsa pa­dėta ant jų sta­lo, nu­bėgęs at­nešė kaž­kokį margą kai­liuką... Turė­jai at­spėti. Juo­kas, bend­ra­vi­mas tą dieną bu­vo tik­ro­ji ver­tybė vi­siems čia su­si­rin­ku­siems.

Įdomu stebėti plušančius amatininkus

Pa­si­gėrėti Gon­din­gos pi­lia­kal­niu tą dieną už­su­ko daug kas va­žiavę pro šalį ir pa­stebėję bruz­desį pi­lia­kal­nio priei­go­se. Su­žavė­jo Gon­din­gos ren­gi­nys ir iš Pa­ku­tuvėnų vyks­tan­čią Do­bilų šeimą drau­ge su dai­ni­nin­ke Rūta Mo­ro­zo­vai­te. Pa­sis­ve­čiavę nu­sprendė pa­suk­ti į Ogins­kių rūmus. Lai­min­gi plun­giš­kiai, turė­da­mi, ką pa­ro­dy­ti sve­čiams, gra­ži Plun-
gė – at­si­dus­da­vo ne vie­nas.

Lai­kas bėgo ne­pas­te­bi­mai, bet jo už­te­ko stebė­ti ama­ti­ninkų veiklą. Matė­me barz­dotą kalvį, iš įkai­tin­tos ge­le­žies for­muo­jantį įvai­rius įna­gius, ma­žei­kiš­kių šeimą, už­sii­man­čią med­žio dro­žy­ba, ste­bi­no juo­do­sios ke­ra­mi­kos bliz­ge­sys, iš mo­lio čia pat du­benėlį lipdė šei­ma iš Anykš­čių, apie žo­le­lių gy­domą­sias sa­vy­bes, se­no­vi­nių sa­gių ga­mybą, austų juos­te­lių, del­monų (plokš­čių puoš­niai siu­vinėtų krep­še­lių, ka­bi­namų prie juos­mens) ga­mi­ni­mo ypa­tu­mus no­riai pa­sa­ko­jo tuo už­sii­man­tie­ji – tik grožė­kis, kalbė­kis, mo­ky­kis, įsi­gyk...

Žiūrovų dėmesio sulaukė ristynės

Se­novė­je vy­ku­sias ko­vas, ris­ty­nes de­monst­ra­vo klu­bo PIL­SOTS vy­rai. Jų va­das To­mas Gervė smulk­me­niš­kai pa­sa­ko­jo apie gink­lus, jų nau­do­jimą. Karš­ta die­na ne­sut­rukdė kai­liais ir ge­le­ži­niais šal­mais pa­si­da­bi­nu­siems klu­bo na­riams de­monst­ruo­ti jėgą, grum­tis.

Va­karą už­baigė ar­cha­ji­nių ka­ro dainų grupė „Ug­nia­vi­jas“. Ke­tu­rių vyrų, ap­si­ren­gu­sių vi­du­ram­žių rūbais, ku­rių trys mušė se­no­vi­nius būgnus, o vie­nas čir­pi­no ne­ma­tytą sty­ginį inst­ru­mentą, sodrūs bal­sai ir mu­zi­ka­vi­mas užbūrė jauną ir seną. Die­nos karš­čiui blėstant šios ka­rin­gos me­lo­di­jos vir­pi­no šir­dis, jautė­me gims­tantį tvirtą, ne­su­nai­ki­namą bend­rystės jausmą su praei­ti­mi. Tik­riau­siai tos dai­nos pa­dėjo sau­go­ti, gin­ti mūsų tautą, jai iš­lik­ti.