92-ejų meistras – darbštumo ir geros nuotaikos pavyzdys

Skau­di vai­kystė be ma­mos

A. Ba­ce­vi­čius gimė ir au­go Klaipė­dos ra­jo­ne, Lai­gių kai­me, End­rie­ja­vo vals­čiu­je. Kar­tu su juo šei­mo­je au­go vie­na se­suo ir dar du bro­liai. Būda­mas vi­sai ma­žas, sep­ty­ne­rių metų, ne­te­ko pa­čio bran­giau­sio ir ar­ti­miau­sio žmo­gaus – ma­mos. Nuo to mo­men­to reikė­jo iš­mok­ti pa­čiam sa­vi­mi pa­si­rūpin­ti – ne tik val­gy­ti pa­si­da­ry­ti, bet ir įvai­rius dar­bus nu­dirb­ti, mat tėvas bu­vo pra­šapęs ūky­je, valdė ne­ma­žai žemės.

„Na­gin­gas vy­ras jis bu­vo, ko tik im­da­vo­si, viską pa­da­ry­da­vo. Ir vi­sai ne­svar­bu – me­dis, ge­le­žis ar kas tik be­būtų – mokė­jo viską“, – sa­vo tėvelį pri­si­minė A. Ba­ce­vi­čius.

Tik su­laukęs de­vy­nio­li­kos jau­nuo­lis pa­li­ko tėvo na­mus ir iš­vy­ko į Klaipėdą da­žy­to­jo-tin­kuo­to­jo ama­to mo­ky­tis. Moks­lai tru­ko pusę metų, o po jų pri­valė­jo vyk­ti į Ka­li­ning­radą re­mon­tuo­ti ge­le­žin­ke­lio sto­tis. Už įgy­tus moks­lus reikė­jo ati­dirb­ti net tre­jus me­tus. Po jų bu­vo pa­kvies­tas tar­nau­ti Uk­rai­no­je.

„Nė vie­nos klasės ne­bai­giau ir mo­kyk­los suo­le ne­te­ko pa­sėdėti nė die­nos, bet skai­ty­ti ir ra­šy­ti vis tik mo­ku“, – at­skleidė bud­ri­kiš­kis.


Ge­riau­sias mūri­nin­kas

At­radęs sa­vo pa­šau­kimą, An­ta­nas 40 metų pa­skyrė mūri­nin­ko pro­fe­si­jai. Statė dau­gia­bu­čius na­mus, fer­mas, kros­nis, kar­vid­žių komp­lek­sus, kultū­ros na­mus. Iš pra­džių dir­bo pa­pras­tu mūri­nin­ku, o kiek vėliau pa­ki­lo pa­rei­go­se ir ta­po darbų vyk­dy­to­ju.

Už kruopštų ir at­sa­kingą darbą A. Ba­ce­vi­čius ne­li­ko ne­pas­tebė­tas, jo fo­tog­ra­fi­ja net kabė­jo garbės len­to­je.

„Kiek per gy­ve­nimą esu sa­vo ran­ko­mis per­kil­nojęs plytų, tai sun­ku net ir įsi­vaiz­duo­ti“, – nu­si­juokė pa­šne­ko­vas.

Šis auk­si­nių rankų žmo­gus, ne­si­bodėjęs sun­kaus dar­bo, vie­nas pa­ts su­gebė­jo sau net namą pa­si­sta­ty­ti. O la­biau­siai iki pat šiol nemėgs­ta... sėdėti ran­kas su­dėjęs. Sa­ko, kad tai tik­ras lai­ko švais­ty­mas.


Žmoną pri­pir­šo pusb­ro­lis

Sa­ko­ma, kai ma­žiau­siai ti­kie­si, tai ir ap­lan­ko meilė ne­lauk­ta. Taip nu­ti­ko  ir A. Ba­ce­vi­čiui.

Grįžęs iš ar­mi­jos į Rie­tavą tuoj pat įsi­dar­bi­no, dir­bo įvai­rius re­mon­to dar­bus ir į pa­ne­les ne­si­dairė. Bet štai sykį pusb­ro­lis ėmė pirš­ti dai­lią mer­gelę Eu­ge­niją. „Ir nuo to mo­men­to jau ne­beiš­sis­kyrė­me, o po metų iškėlė­me ves­tu­ves“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si A. Ba­ce­vi­čius.

Nu­gy­ve­no jie­du iš tiesų gražų ir lai­mingą gy­ve­nimą, su­tar­da­mi, vie­nas kitą pa­rem­da­mi – tiek užk­lu­pus var­gui, tiek ir džiu­ge­sio aki­mir­ko­mis. Užau­gi­no ke­tu­ris vai­kus: tris duk­ras ir vieną sūnų. O da­bar širdį džiu­gi­na sep­ty­ni anū­kai ir net še­ši proanū­kiai. Tik, de­ja, prie­š ke­letą metų A. Ba­ce­vi­čius li­ko vie­nas – žmo­na Eu­ge­ni­ja išė­jo ana­pi­lin.


Na­gin­gas meist­ras

Kas jau kas, bet A. Ba­ce­vi­čius tik­rai tu­ri kuo pa­si­gir­ti. Tik gal šiek tiek kuk­li­na­si, bet jo dar­bai kal­ba pa­tys už sa­ve.

Vy­ras pri­si­pa­ži­no visą gy­ve­nimą mėgęs ką nors konst­ruo­ti – turbūt tą po­traukį pa­veldėjęs iš sa­vo tėvu­ko. Kaip ir šis, An­ta­nas dir­ba tiek su med­žiu, tiek su me­ta­lu.

Kad tai – gry­na tie­sa, įsi­ti­ki­no­me jo pa­kvies­ti į dar­žinę ap­žiūrė­ti 1957 me­tais Vo­kie­ti­jo­je ga­min­to ir kuo pui­kiau­siai iki šiol vei­kian­čio trak­to­riaus, prie ku­rio bud­ri­kiš­kis ūkio dar­bams su­gal­vo­jo su­konst­ruo­ti spe­cialų ve­ži­maitį. Dar pra­ėju­siais me­tais su šiuo trak­to­riu­ku An­ta­nas pa­ts ir bul­ves dar­že pa­si­so­di­no.

O žmo­nai bu­vo net pa­dir­binęs spe­cia­lias ož­kos mel­ži­mo stak­les, ši­taip sau­go­da­mas jos nu­garą ir pa­leng­vin­da­mas darbą.

„Kam rei­kia lenk­ti nu­garą ir var­gin­tis? Tad ėmiau ir pa­da­riau to­kias paaukš­tin­tas stak­les. Įei­na į vidų ož­kelė, už­da­rau ją ir ga­li­ma melž­ti“, – pa­sa­ko­jo A. Ba­ce­vi­čius.

Dar vi­sai ne­se­niai vai­kai jam nu­pir­ko ka­rutį, kad būtų pa­to­gu iš dar­žo mo­liū­gus ar ki­tas dar­žo­ves su­si­vež­ti. Bet, pa­si­ro­do, išrinko ne­tin­kamą. „Ką į tokį mažą ir įdėsi?“ – traukė pe­čiais vy­riš­kis.
Nie­ko ne­laukęs An­ta­nas su­konst­ra­vo bor­te­lius tam ka­ru­čiui. Te­ko ir vi­rin­ti, ir kal­ti, už­tat da­bar tu­ri pui­kią prie­monę dar­bams dar­že pa­leng­vin­ti.


Rūpi­na­si sa­vo mi­ty­ba

Šil­tuo­ju metų lai­ku darbų dar­že – ap­sčiai, tik spėk su­ktis.

 O ir su­meist­rau­ti ką vis at­si­ran­da. Bet štai at­ėjus žie­mai būna kiek liūd­niau.

„Pa­sikū­re­nu ug­nelę, ta­da ei­nu pa­si­ga­min­ti val­gy­ti. Dar mėgstu ir te­le­vi­zo­rių pa­žiūrė­ti, būti­nai ži­nias, dar ko­kia mu­zi­kinę laidą. O fil­mai ne­pa­tin­ka, ne­bent koks rim­tas apie gy­ve­nimą“, – dėstė se­no­lis.

Ne­galė­jo­me A. Ba­ce­vi­čiaus ne­pak­laus­ti, ko­kia yra jo žva­laus ir fi­ziš­kai ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo pa­slap­tis – gal tu­ri at­radęs ko­kią pa­slaptį?

Vy­riš­kis šyp­so­da­ma­sis pa­pa­sa­ko­jo, kad kiek­vieną rytą ver­da sau gard­žią grūdų košę, ku­rią dar pra­tur­ti­na mal­to­mis sėle­no­mis ir už­ge­ria stik­li­nai­te ke­fy­ro. Iš sa­vo­jo ra­cio­no se­no­kai yra išb­raukęs rūky­tus ga­mi­nius, ne­val­go sal­du­mynų.

„La­bai mėgstu įvai­rias sa­lo­tas, pa­gar­din­tas ge­ru aly­vuo­gių alie­ju­mi. Taip pat ma­no ra­cio­ne yra daug rie­šutų. Ir kas­dien sten­giuo­si per pie­tus nu­snaus­ti“, – at­skleidė bud­ri­kiš­kis. Ir, pa­na­šu, kad šie svei­kos gy­ven­se­nos prin­ci­pai duo­da re­zul­tatą – A. Ba­ce­vi­čius sakė  ant vie­nos ran­kos pirštų su­skai­čiuotų, kie kartų per gy­ve­nimą yra tekę rim­čiau sirg­ti.