Aidėjo plojimai ir skambūs AČIŪ

Kvietė pa­stebė­ti grožį ir ge­rumą

Toks pa­dėkos va­ka­ras Rie­ta­ve būda­vo ren­gia­mas kiek­vienų metų pa­bai­go­je, ta­čiau per­nykš­čio te­ko at­si­sa­ky­ti dėl tuo me­tu vi­sais būdais ban­dy­tos su­val­dy­ti pan­de­mi­jos. Dėl jos šie­met ne­įvy­ko ir My­ko­li­nių šventė, tad jau daug anks­čiau turėję būti iš­tar­ti pa­dėkos žod­žiai, ly­di­mi gau­sių plo­jimų, ant­ra­dienį skambė­jo ypač gar­siai ir nuo­šird­žiai.
„No­riu pa­dėko­ti kiek­vie­nam iš jūsų, džiau­giuo­si ju­mis vi­sais“, – į gau­siai su­si­rin­ku­sią pub­liką kreipė­si A. Čer­nec­kis, už kas­die­nius dar­bus dėko­da­mas vi­siems – nuo anks­čiau už vi­sus pa­ky­lan­čio kiem­sar­gio iki reikš­min­gus spren­di­mus prii­man­čių po­li­tikų.
Į sceną tą smui­ko, vio­lan­čelės ir akor­deo­no garsų, grakš­čių šo­kio žings­ne­lių bei sma­gaus svin­go dainų pri­pil­dytą va­karą li­po ir pa­tys Sei­mo na­riai – Jur­gis Raz­ma bei Jo­nas Var­ka­lys, Rie­ta­vo garbės pi­lie­tis Jo­nas Jag­mi­nas.
Tiek jie, tiek į su­si­rin­ku­siuo­sius kreipę­sis Rie­ta­vo Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čios kle­bo­nas An­ta­nas Gut­kaus­kas įvai­rių ne­gandų ap­sup­ty­je kvietė pa­si­džiaug­ti švie­siais ir gra­žiais da­ly­kais, vis greitė­jan­čio gy­ve­ni­mo tėkmėje ne­pa­mirš­ti iš­tar­ti ačiū ir jaus­ti dėkin­gumą.


Dėko­jo vi­suo­me­ni­nin­kui ir et­no­kultū­ros tra­di­cijų puo­selė­to­jui

Net­ru­kus į sceną vie­nas po ki­to ėmė „leis­tis“ sim­bo­li­niai pa­dėkos an­ge­lai. Pir­ma­sis jų skir­tas Al­bi­nui Mas­laus­kui. Dau­ge­lis šį že­maitį nuo Lo­pai­čių ži­no kaip il­ga­metį Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės ta­ry­bos narį, pa­žįsta kaip ak­tyvų vi­suo­me­ni­ninką, kultū­ros pa­vel­do puo­selė­toją ir gam­tos mylė­toją, ma­to ir gir­di jį dai­nuo­jant Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro folk­lo­ri­nia­me an­samb­ly­je „Ka­da­gi­nis“, kur 
A. Mas­laus­ko bal­sas skam­ba nuo pat šio an­samb­lio su­si­kūri­mo.
Rie­ta­viš­kiai A. Mas­laus­kui tu­ri būti dėkin­gi už už­megztą ir pa­lai­komą tvirtą ryšį tarp Rie­ta­vo ir Zar­be­ko (Vo­kie­ti­ja). Jis yra šių dviejų miestų par­tne­rystės drau­gi­jos „Ke­lias“ ta­ry­bos pir­mi­nin­kas.
Sa­vo my­li­muo­se Zorūbė­liuo­se A. Mas­laus­kas yra įkūręs ser­ti­fi­kuotą eko­lo­ginį šei­mos ūkį, au­gi­na bi­tes. Sa­vo vai­kus ir anū­kus nuo ma­žens mo­ko mylė­ti gimtąjį kraštą, puo­selė­ti tra­di­ci­jas. At­si­davęs yra ne tik šei­mai, bet ir bend­ruo­me­nei.
De­ja, A. Mas­laus­kas už in­dėlį ska­ti­nant tarp­tau­tinį bend­ra­dar­bia­vimą ir et­no­kultū­ros tra­di­cijų puo­selė­jimą jam skir­to pa­dėkos an­ge­lo at­siim­ti ne­galė­jo. Jį pri­ėmė ir tėčio var­du dėko­jo duk­ra Rūta.


Už įver­ti­nimą at­sidėko­jo dai­na

O įtei­kus ant­rąjį sim­bo­linį pa­dėkos an­gelą per salę nu­vil­ni­jo dai­na. To bu­vo ga­li­ma lauk­ti, nes ap­do­va­no­jimą at­si­ėmė vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mas chor­ve­dys, mu­zi­kos  va­dovė­lių au­to­rius ir mo­ky­to­jas Aloy­zas Meš­kaus­kas.
„Aš kalbė­ti ne­prip­ratęs, aš dai­nuo­ti pri­pratęs. Ar pa­dėsit man?“ – at­siim­da­mas sta­tulėlę pa­kvietė vi­sus užt­rauk­ti sma­gią dainą.
Ener­gi­ja trykš­tan­čio 90-me­čio A. Meš­kaus­ko indė­lis į mu­zi­kinės kultū­ros puo­selė­jimą, sa­vo kraš­to mu­zi­ki­nio pa­vel­do iš­sau­go­jimą – ryš­kus ir ne­blėstan­tis. Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės Nor­gal­vių kai­me gimęs mu­zi­kas pa­li­ko ryš­kią žymę mu­zi­kos is­to­ri­jo­je. Jis – Kre­tin­gos mu­zi­kos mo­kyk­los steigė­jas, 1969–1982 m. bu­vo Plungės vaikų mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius.
Be dau­gybės veiklų ir darbų, dir­bo ir bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se, va­do­va­vo suau­gu­siųjų an­samb­liams be cho­rams, net po ke­lis ko­lek­ty­vus pa­ruoš­da­vo  res­pub­li­kinėms Dainų šventėms.  A. Meš­kaus­kas vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais yra dirbęs Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos me­no ta­ry­bos na­riu, di­ri­guo­da­vo Tel­šių bei Plungės ra­jonų dainų šventė­se, Rie­ta­vo tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jai jį ži­no ir kaip puikų de­kaną.
Mūsų kraš­tie­tis per gy­ve­nimą yra su­kūręs per šimtą kūri­nių – dainų ir inst­ru­men­ti­nių pje­sių. 1980 m. iš­leis­tas jo stam­biau­sias kūri­nys – ke­tu­rių veiksmų ope­ra vai­kams „Grybų ka­ras“. O nau­jau­sia A. Meš­kaus­ko su­da­ry­ta kny­ga – šie­met iš­leis­ta „Dai­nuo­kit, sesės ir bro­liai“.
A. Meš­kaus­kui rūpėjo įam­žin­ti gim­to­jo kraš­to mu­zi­kinį pa­veldą, tad yra pa­rašęs na­tas dai­noms, „kaip jos ta­da bu­vo dai­nuo­ja­mos mūsų kraš­te, Rie­ta­vo pa­ra­pi­jo­je ir apy­linkė­se“, – taip sakė apie vieną sa­vo lei­di­nių.


Vi­sus pa­žįstan­tis ir visų pa­žįsta­mas

Vi­sus no­mi­nan­tus, aki­mir­kas iš jų gy­ve­ni­mo bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti skaidrė­se de­monst­ruo­to­se nuo­trau­ko­se. Jo­se vertė­si ir il­ga­me­čio „Že­mai­čio“ fo­tog­ra­fo Vla­do Gau­die­šiaus, mūsų laik­raš­čiui tal­ki­nan­čio iki šiol, gy­ve­ni­mo aki­mir­kos. Tik pa­reng­ti pri­sta­tymą apie jį, pa­si­ro­do, ne­bu­vo taip pa­pras­ta. „Sun­kiau­sias dar­bas bu­vo ras­ti nuo­traukų apie jį pa­tį“, – pri­si­pa­ži­no me­ras, spaus­da­mas ranką tre­čia­jam no­mi­nan­tui.
Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės Užu­pio kai­me gimęs V. Gau­die­šius nuo sa­vo gim­to­jo kraš­to nie­ka­da ne­nu­to­lo. Dar ir da­bar, jau būda­mas 85-erių, fik­suo­ja svar­biau­sius Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės įvy­kius, ren­gi­nius, gamtą. Ir į šį Kalė­dinį pa­dėkos va­karą Vla­das at­vy­ko su fo­toa­pa­ra­tu ran­ko­se, jo ne­nu­si­ka­bi­no net lip­da­mas į sceną at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo už darbą ir indėlį puo­selė­jant gim­to­jo kraš­to at­min­ties iš­sau­go­jimą.
„To­kie žmonės kaip Vla­das, – met­raš­ti­nin­kai“, – skambė­jo žod­žiai, tiks­liai api­būdi­nan­tys il­ga­metį fo­tog­rafą.
O V. Gau­die­šiaus, kaip fo­tog­ra­fo, ke­lias pra­si­dėjo nuo bend­ra­dar­bia­vi­mo su Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja. Nors dirb­ti fo­to­ko­res­pon­den­tu pra­dėjo Ši­lalė­je, po ke­le­rių metų bu­vo pa­kvies­tas į Plungę, kur gy­ve­na iki šių dienų.
Tiek rie­ta­viš­kių, tiek plun­giš­kių sa­vu lai­ko­mas fo­tog­ra­fas yra ak­ty­vus Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo na­rys. Tik­riau­siai nė vie­nas rim­tas lei­di­nys apie Rie­tavą neap­siei­na be V. Gau­die­šiaus nuo­traukų. Rie­ta­vo kraš­tie­tis yra ir Ogins­kių kultū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus pa­gal­bi­nin­kas, jo fo­tog­ra­fi­jo­mis iliust­ruo­ti mu­zie­jaus lei­di­niai, mu­zie­jaus fo­to­te­kai jis yra per­davęs šim­tus fo­tog­ra­fijų ir fil­muo­tos med­žia­gos.
Kar­tu su rie­ta­viš­kiais mu­zie­ji­nin­kais ir pa­vel­do puo­selė­to­jais V. Gau­die­šius 2018 m. ir 2019 m. da­ly­va­vo eks­pe­di­ci­jo­se, ku­rių me­tu įam­ži­no Ogins­kių pa­li­ki­mo pėdsa­kus Lie­tu­vo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je.