„Būsiu, kol manęs reikės“

Įsikūrė ne­to­lie­se Me­dingėnų

T. Sra­gaus­kas – klaipė­diš­kis, prie­š ke­letą metų įsikūręs bu­vu­sio­je jo mo­čiutės so­dy­bo­je Ak­mens­kinės kai­me. Todėl, sa­ko, jau pu­siau ir vie­ti­nis. Juo la­biau kad pas mo­čiutę at­va­žiuo­da­vo dar čia ne­gy­ven­da­mas. Ji vai­kaitį ir pri­pra­ti­nu­si prie Me­dingėnų apy­lin­kių.
2018-ai­siais, jau at­si­kraustęs į Ak­mens­kinę, ėmęs gal­vo­ti, kaip galėtų pri­si­dėti prie bend­ruo­menės gy­ve­ni­mo.
„Kai čia pa­rei­ni, ma­tai, ko trūksta, gal­vo­ji, kuo galė­tum būti nau­din­gas. Ir taip su­ta­po, kad se­niūnė išė­jo. Su­gal­vo­jau aš pa­ban­dyt (kan­di­da­tuo­ti į se­niū­nus – aut.). Ir ma­ne pa­si­rin­ko“, – pri­si­me­na jis.
Dar­bas vals­tybės tar­ny­bo­je T. Sra­gaus­kui – nau­jie­na, mat iki tol yra dirbęs dėsty­to­ju Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te ir vers­lo kon­sul­tan­tu, tad pa­tir­ties vie­ša­ja­me sek­to­riu­je ne­tu­ri. Ta­čiau dirb­da­mas se­niū­nu ma­no galė­sian­tis pa­nau­do­ti uni­ver­si­te­te ir ki­tur įgy­tas ži­nias: 44-erių T. Sra­gaus­kas tu­ri au­to­mo­bi­lio prie­žiū­ros ir re­mon­to jau­nes­nio­jo in­ži­nie­riaus aukš­tes­nio­jo moks­lo dip­lomą, yra tar­navęs ka­riuo­menė­je, o po jos baigė au­to­mo­bi­lių trans­por­to in­ži­ne­ri­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jas, įgi­jo in­ži­ne­rinės eko­no­mi­kos ir va­dy­bos ma­gistrą.
Ti­ki­si, kad tos ži­nios pra­vers. Jau da­bar jas tai­ko. An­tai pe­da­go­gi­nio dar­bo pa­tir­tis pa­de­da bend­rau­jant su bend­ruo­me­ne, de­ri­nant skir­tin­gus po­žiū­rius, pa­si­tar­nau­ja ir va­dy­bi­nis bei in­ži­ne­ri­nis iš­si­la­vi­ni­mas.
O „įsi­va­žiuo­ti“ į dar­bus pa­de­da ko­le­gos, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai, ku­rių ne vie­nas čia dir­ba il­gus me­tus ir si­tua­ciją pui­kiai ži­no. Tad išė­jus il­ga­me­tei se­niū­nei Sa­lomė­jai Čies­nie­nei dar­bai ne­sus­to­jo. „Jau pu­sant­ro mėne­sio kaž­kaip kry­puo­jam“, – šyp­so­si nau­ja­sis se­niū­ni­jos va­do­vas.


Kur nu­si­ves­ti sve­čius?

Ka­dan­gi se­niū­nas dir­ba jau ne pirmą dieną, pa­prašė­me pa­pa­sa­ko­ti, ko­kių pro­blemų Me­dingė­nuo­se jis ma­to, ko kai­mui ir vi­sai se­niū­ni­jai trūksta.
Daug ne­daug­žod­žiau­da­mas, T. Sra­gaus­kas nuo sta­lo ima Tverų ir Me­dingėnų se­niū­nijų lanks­ti­nu­kus, ku­riuo­se nu­ro­dy­tos lan­ky­ti­nos vie­tos.
„Pa­ly­gin­siu vaiz­dais. Pa­žiūrė­kit, kur ga­li nu­si­ves­ti sve­čius tve­riš­kiai (pa­žymė­ta daug lan­ky­tinų vietų – aut.), o kur – me­dingė­niš­kiai... Me­dingė­nai tu­ri tik vieną aikš­telę – at­va­žia­vai, pro šalį pra­va­žia­vai, ir vis­kas. Dar yra baž­ny­čia. Tų vietų trūksta, tai rei­kia pa­da­ryt, kad at­si­rastų.“
Tie­sa, ne­se­niai me­dingė­niš­kiai iš­gir­do apie tarp Me­dingėnų ir Ak­mens­kinės esantį pi­lia­kalnį. Bet pa­klaus­tas, kaip iki jo nu­va­žiuo­ti, anot se­niū­no, at­sa­ky­ti galėtų tik­rai ne kiek­vie­nas vie­ti­nis. Todėl ir ties tuo reikės pa­dirbė­ti. Ži­no­ma, pir­miau­sia būti­na su­tvar­ky­ti pa­tį pi­lia­kalnį ir jo priei­gas, rei­kia ir in­for­ma­cinės len­telės apie jį.


Nėra dar­bo – nėra ir nau­ja­ku­rių

Ta­čiau pa­grin­dinė Me­dingėnų se­niū­ni­jos pro­ble­ma – dar­bo vietų trūku­mas.
„Dėl to ir žmo­nių nėra. Vie­ti­niai jau­čia­si ne­sau­giai, ne­tvir­tai, bi­jo čia šei­mas kurt, bi­jo vai­kus gim­dyt, todėl mo­kyk­lo­je jų mažėja“, – vir­tinę pro­blemų var­di­ja T. Sra­gaus­kas.
Pa­ma­čiu­sios, kad Me­dingė­nai la­biau tin­ka šur­mu­lio ne­no­rin­tiems žmonėms, kad čia gy­ven­da­mos galėtų dirb­ti ne­bent per nuo­tolį, šei­mos ren­ka­si įsi­kur­ti ar­čiau Tel­šių, Plungės, Rie­ta­vo ar Var­nių. Kai ku­rie me­dingė­niš­kiai va­žinė­ja dar­ban į Plungę ar Rie­tavą, bet re­tas no­ri lau­žy­ti sa­vo au­to­mo­bilį Me­dingėnų žvyr­ke­liais, ku­rių čia vis dar ap­stu. Žie­mos me­tu su­si­sie­ki­mo pro­ble­ma dar la­biau paaštrė­ja. Tad ke­lis šim­tus gy­ven­tojų tu­rin­čio­je se­niū­ni­jo­je šiuo me­tu dau­giau­sia se­ny­vo am­žiaus žmo­nių. Jau­nos šei­mos čia ne­si­ver­žia.
Me­dingė­nai ne­tgi sa­vo ku­ni­go ne­be­tu­ri – Mi­šių au­ko­ti at­va­žiuo­ja dva­si­nin­kas iš Tverų. O ir mo­ky­to­jai Tverų gim­na­zi­jos Me­dingėnų sky­riu­je – dau­giau­sia at­va­žiuo­jan­tys. Pa­sak se­niū­no, bręstan­ti pro­ble­ma – sky­riaus už­da­ry­mas.
„O to­kia si­tua­ci­ja su­si­klostė dėl ne­tei­sin­go žmo­nių mąsty­mo. Juk kaž­ka­da šei­mo­se vaikų bu­vo gau­siai, bet da­bar jie vi­si iš­si­va­žinėję. Tad tėvai vai­kus užau­gi­no iš­va­žiuo­ti ki­tur, ne­gal­vo­jo apie tęsti­numą. Prie to pri­si­dėjo ir mo­kyk­la, kad ne­ruo­šia vaikų, ir tėvai, nes vai­kai matė, kad jie čia gy­ven­da­mi ne­su­sit­var­ko. Tai ma­ty­da­mi jie ne­no­ri pa­si­lik­ti – mies­tas at­ro­do pa­trauk­liau“, – sa­ko 
T. Sra­gaus­kas ir pri­du­ria esan­tis tik­ras, kad viską le­mia po­žiū­ris, tad būtent įsi­senė­ju­sius ste­reo­ti­pus pir­miau­sia ir reikėtų keis­ti.
Ir nors pri­var­di­jo ne­ma­žai Me­dingėnų pro­blemų, seniūnas sa­ko į viską žvel­gian­tis iš tos pusės, kad ne guos­tis dėl to, ko trūksta, rei­kia, o ieš­ko­ti būdų, kaip pro­ble­mas spręsti. Tik čia vie­nas pa­ts se­niū­nas būtų be­jėgis – esą pir­miau­sia rei­kia su­sėsti su bend­ruo­me­ne ir kar­tu iš­siaiš­kin­ti, ko Me­dingė­nams rei­kia, ir kaip pa­da­ry­ti, kad tai at­si­rastų.
„Reikės ir Sa­vi­val­dybės pri­ta­ri­mo, bend­ruo­menės su­si­tel­ki­mo, reikės sa­vo ini­cia­tyvų pa­ro­dyt, nes nie­kas ge­riau už mus pa­čius ne­sut­var­kys ir nie­kas už mus ge­riau ne­ži­no, ko mums rei­kia.“


Rūpes­čiai – ir šven­ti­niai

Da­bar, kai žie­ma vis ro­do sa­vo na­gus, ir Me­dingė­niš­kiai tu­ri pro­blemų dėl žie­mos ke­lių. Pa­ti se­niū­ni­ja grei­de­rio ne­tu­ri, tad ap­link tik kas­tu­vais at­si­kas­ti sniegą ga­li, o ke­liams va­ly­ti sam­do „Plungės lagūną“.
Kur kas ma­lo­nes­ni rūpes­čiai – artė­jan­čios šventės. Me­dingė­niš­kiai jau pa­si­puošė kai­mo cent­re sto­vin­čią eg­lutę, į ku­rios įžie­bimą kvies atei­nantį penk­ta­dienį.
Kaip pa­sa­ko­jo se­niū­nas, eg­lutę se­niū­ni­ja puošė kar­tu su bend­ruo­me­ne.
„Žmonės, praei­da­mi pro šalį, pa­matė, kad prie eg­lutės dar­buo­jamės, kad ir se­niū­nas sniegą ka­sa, ir jie įsit­raukė“, – džiaugė­si pa­gal­bi­nin­kais.
Praė­jusį penk­ta­dienį Me­dingėnų gy­ven­to­jai rin­ko­si į ad­ven­tinę po­pietę, o lapk­ri­čio ga­le – į ren­ginį „Po darbų“. Spa­lio pa­bai­go­je, kaip „Že­mai­tis“ jau rašė, sa­vo dvi­de­šimt­metį at­šventė liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „Me­din­ga“. Tai­gi me­dingė­niš­kiai ne vien tik rūpes­čiais gy­ve­na – ir į šven­tes su­si­ren­ka. Į jas ir pa­tį se­niūną įtrau­kia. T. Sra­gaus­kas yra „Me­din­gos“ ko­lek­ty­vo na­rys. Pak­vies­tas bend­ruo­menės pir­mi­ninkės Ire­nos Bag­do­nienės, iš­syk su­ti­ko ir da­bar kar­tu su ki­tais lais­va­lai­kiu trau­kia dainą.
Se­niū­nas pa­sa­ko­ja, kad dai­nuo­ti jis pra­tęs. Ma­ma – mu­zi­kos mo­ky­to­ja, tad dai­na jį lydė­jo jau nuo dar­že­lio.


No­ri aug­ti kar­tu su bend­ruo­me­ne

Nors T. Sra­gaus­kas kilęs ne iš kai­mo, o yra tik­ras klaipė­diš­kis, sa­ko bandąs įsi­gi­lin­ti į kai­miš­kos se­niū­ni­jos rei­ka­lus, domė­tis jais. Net­gi įžvel­gia ma­žos bend­ruo­menės pliusų – esą kai žmo­nių ne­daug, su­si­tar­ti daug pa­pras­čiau. Nes jau ne­nuspręs, ne­pa­da­rys kaž­kas ki­tas – spren­di­mus priim­ti ir dar­bus at­lik­ti rei­kia tiems žmonėms, ku­rie yra. Ne­pa­baks­no­si pirš­tu į kitą.
O apie tai, kaip jam se­ka­si čia dar­buo­tis, anot T. Sra­gaus­ko, spręsti dar anks­ti – tu­ri bent metų ra­tas ap­si­suk­ti. O vėliau gy­ven­to­jai pa­tys galės įver­tin­ti, ge­riau­sia – pa­gal pa­da­ry­tus dar­bus.
Se­niū­nas yra nu­si­teikęs rim­tai dirb­ti tiek „kol žmonės, Sa­vi­val­dybė ma­tys, kad esu jiems rei­ka­lin­gas, kad yra iš manęs nau­dos“.  Ir ban­dy­ti pa­keis­ti po­žiūrį, kad po manęs nors ir tva­nas. Nes jis gra­žes­nių Me­dingėnų link ne­ve­da.