„Būti medike man – garbė ir gyvenimo prasmė“

Linos RUIBIENĖS nuotrauka
D. Lenkauskienė jaučiasi geriausiai, kada gali suteikti pagalbą
Ko reikia žmogui, kad jis pasijaustų laimingas, suprastas, įvertintas, paguostas ir reikalingas? Atsakymas iš tiesų labai paprastas – reikia gyvo bendravimo, šiltų pokalbių ir palaikančių, motyvuojančių žodžių. Rietavo seniūnijos Daugėdų kaimo ambulatorijoje 24-erius metus bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti Dangerūta Lenkauskienė būtent tokia ir yra – skleidžianti šviesą ir gera nuotaika užkrečianti aplinkinius.

Neišpildė mamos lūkesčių

D. Lenkauskienės gimtinė – Stalgėnai, kuriuose prabėgo nerūpestingos vaikystės dienos. Ten pat baigė aštuonmetę mokyklą, o Plungėje mokėsi iki 11-tos klasės. Mama Zita visada svajodavo, kad jos dukra vieną dieną bus mokytoja, ugdys vaikus ir bus tikras bendruomenės šviesulys, bet, kaip sakoma, kas likimo skirta, to nepakeisi.

Su šiuo mamos troškimu susijusi ir reto pašnekovės vardo istorija. „Kažkada su mama, kurios netekau vos prieš dvejus metus, išsikalbėjome apie mano vardą. Ji papasakojo kaime pažinojusi tokią moterį – pradinių klasių pedagogę Dangerūtą. Mamai ji labai patikusi kaip asmenybė, todėl pamaniusi, kad jeigu dukrą pavadins tokiu pat vardu, gal ir ji vieną dieną taps mokytoja bei bus tokia pat nuostabi moteris, kai užgaus. Deja, mamos lūkesčių neišpildžiau, ketinau pasirinkti pedagogo profesiją, bet radau tikrąjį savo pašaukimą.“

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. vasario 4 d. numeryje (Nr. 10).