Naujausios
Neįgaliojo vežimėlyje – nuo gimimo
Pasak Aurelijos, gyvenimas sėdint neįgaliojo vežimėlyje – kitoks, bet moteriai niekad ir neteko patirti, ką reiškia tvirtai stovėti ant savo kojų. Tik gimusiai mažylei buvo nustatytas cerebrinis paralyžius ir stuburo išvarža.
Pakilimų ir nuosmukių jos gyvenime būta tikrai daug, kaip ir iki šiol išlikusių randų. A. Taurozaitė nebesuskaičiuoja, kiek kartų yra tekę gulėti ligoninėse, lankyti reabilitacijas, gydytis sanatorijose. Sunku prisiminti ir patirtų operacijų skaičių.
„Sunkiausias laikotarpis buvo iki paauglystės, o dabar jaučiuosi kiek geriau. Baisu buvo ir karantino metu. Kadangi nuo pat gimimo nesu gavusi nė vieno privalomo skiepo, išgyvenau, kad nepasigaučiau kokios infekcijos“, – sako daugėdiškė.
Mokytis ji pradėjo dar tuometėje Daugėdų pradinėje mokykloje, po to lankė Stalgėnų pagrindinę mokyklą ir Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją. Baigusi ją A. Taurozaitė svajojo apie tolimesnius mokslus, bet nė viena įstaiga, esanti Rietavo savivaldybėje, nebuvo pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Menininkė nuo mažumės
Nors iš Aurelijos veido nedingsta šypsena ir moteris tiesiog spinduliuoja pozityvumu, jai pačiai gyvenimas šypsojosi ne visuomet ir vieną po kito siuntė išbandymus.
Vis tik daugėdiškė nesėdi sudėjusi rankų. Menininko gyslelę turinti jauna moteris piešia, kuria papuošalus, įvairius rankdarbius, siuva, mezga, bet uždirbti iš to niekaip nepavyksta. „Devyni amatai – dešimtas badas“, – juokiasi Aurelija ir priduria, kad išradingumas gelbsti įvairiose situacijose, norint kažką pasidaryti pačiam, kad nereikėtų pirkti.
Pasiteiravus, kada susidomėjo rankdarbiais, A. Taurozaitė atskleidė, kad dauguma idėjų gimė būnant ilgus mėnesius karantine. Būtent jo metu kilo noras užsiimti kokia įdomesne veikla ir taip praskaidrinti sau nuotaiką.
Tik štai problema – kaip įsigyti rankdarbiams reikalingų priemonių, gyvenant vidury kaimo. Moteris sako, kad kartais tenka prašyti tėvų pagalbos, kad ko nors parvežtų iš Plungės ar toliau.
Pati kūryba yra tarsi atgaiva Aurelijos sielai. Darbų idėjos kyla savaime, kartais pamato kokį pavyzdį internete ir nieko nelaukusi skuba įgyvendinti savo sumanymą. Praverčia ir dar pradinėse klasėse gautos močiutės mezgimo pamokos, ypač kai norisi papuošti save ir aplinkinius. Net A. Taurozaitės šunelis turi savo megztą garderobą ir puikuojasi juo išėjęs į lauką.
„Esu krapštukė ir nemoku skubėti. Jeigu tik užsibrėžiu tikslą, bet kokia kaina jį įgyvendinsiu. Kad ir kiek darbo būčiau įdėjusi, jeigu kažkokia detalė pasirodys esanti prasta – viską mesiu ir darysiu iš naujo, tik geriau“, – pasakojo daugėdiškė.
Susiduria su biurokratinėmis kliūtimis
Nors jauna moteris džiaugiasi mylinčia ir rūpestinga šeima, tačiau neslepia, kad rūpesčių, susijusių su neįgaliesiems nepritaikyta aplinka, apstu.
„Negalvokite, kad esu tokia visiškai nepataisoma optimistė. Tikrai gyvenime būna visko – ir paliūdžiu, ir paverkiu. Tačiau pabundu ryte ir pasakau sau, kad tikrai yra žmonių, kuriems yra daug sunkiau negu man, bet jie nepasiduoda. Tad privalau būti stipri ir aš“, – kalbėjo moteris.
Moteris pasidžiaugė, kad pastaruoju metu negalią turinčių žmonių situacija sparčiai keičiasi į gera. Neįgalieji jau gali dirbti, keliauti, jie labiau įtraukiami į visuomeninę veiklą. Vis rečiau į neįgalųjį žiūrima kaip į ligonį.
Kuomet A. Taurozaitės kas nors paklausia, kiek ji yra savarankiška, moteris atsako, kad tai priklauso nuo ją supančios aplinkos. Namuose padeda artimieji, bet vos pravėrus namų duris iškart tenka susidurti su įvairiausiomis problemomis. Moteris negali apsilankyti reikiamoje įstaigoje ir net poliklinikoje, užsukti į standartinį tualetą. Vis tik, pasak Aurelijos, daugiausia problemų kyla tada, kai tenka susidurti su biurokratija ir nejautriais valdininkais.
Pasak jos, skaudžiausia būna, kai valstybė deklaruoja palankumą neįgaliesiems, tačiau supranti, kad tai – tik gražūs žodžiai. „Ne įstatymai turi būti mums palankūs – reikia paprasto žmogiškumo, noro atsižvelgti į kiekvieną neįgalų žmogų. O aplinka turi būti pritaikyta ne tik neįgaliesiems, bet visiems žmonėms. Tada visų gyvenimas bus daug paprastesnis“, – įsitikinusi moteris.
Metų auksarankė
Gruodžio 9-ąją Daugėdų bendruomenės surengtame jaukiame adventiniame vakare skambėjo ne tik muzika, bet ir padėkos žodžiai, taip pat pasidžiaugta ir vienas kito draugija.
Daugėdų seniūnė Asta Globienė renginio metu padėkojo visiems už geranoriškumą ir pagalbą sprendžiant sudėtingas situacijas, gyventojų naudingus patarimus, pastabas, o kartais ir kritiką.
Seniūnė tą vakarą įteikė ne vieną padėką bendruomenės nariams. Viena jų skirta ir metų auksarankei A. Taurozaitei, mat jos sukurti popieriniai karpiniai jau antrus metus puošė Daugėdų bendruomenės bibliotekos ir kultūros namų langus bei visiems praeinantiems pro šalį priminė apie artėjančias gražiausias metų šventes.
