Naujausios
Vienas kitam krito į akį
Staselė yra kilusi iš Rietavo savivaldybės Daugėdų kaimo, o jos vyras – iš Plungės rajono Juodeikių kaimo. Sutuoktiniai bendrą gyvenimo kelią pradėjo nuo 1971-ųjų metų gegužės 15-os dienos, kuomet po pusmečio draugystės sumainė aukso žiedus.
„Galiu pasakyti atvirai, nėra namų be dūmų, o santuoka yra sunkus ir atsakingas darbas. Man net keistai skamba, kai žmonės sako „nesutapo charakteriai“. O kaip jie gali sutapti, jeigu kiekvienas ateina iš skirtingos aplinkos, esu įsitikinusi, jeigu nori būti kartu, reikia taikytis vienam prie kito, nes šeimoje reikalingas lankstumas“, – pasakojo S. Petreikienė.
V. Petreikis mano, kad anksčiau poroms darniai gyventi buvo žymiai lengviau: kartu dirbo, gyveno, eidavo į balius, keliavo ar ištikus bėdai slaugydavo. Vyras atviravo, kad be savo veiklios ir darbščios žmonos neįsivaizduoja nė dienos atskirai, ir pridūrė, kad tie nugyventi kartu 52 metai yra patys nuostabiausi.
„Jeigu kuris nors vienas pakeisdavo darbo vietą, tai žiūrėk ir kitas tuoj iš paskos. O dabar poros taip dažnai skiriasi, nes vienas vienam krašte, kitas dar kitur ir vaikšto sau po vieną. Tikrai esu įsitikinęs, kad seniau poroms buvo lengviau tuo atžvilgiu“, – dėstė įžvalgas daugėdiškis.
S. Petreikienė pridūrė, kada išgirsta klausimą, kokia yra laimingos santuokos paslaptis, nedvejodama atsako, kad reikia būti pareigingu, pagarbiu ir turėti pakantumo. Jeigu šie trys dalykai veikia – santuoka bus tvirta.
Sutuoktiniai susilaukė trejeto vaikų: dukros ir dviejų sūnų, su kuriais dažnai susitinka, kartu švenčia įvairias šventes ir besąlygiškai padeda. O ir vaikaičių nestinga, sutuoktiniai išties turtingi – turi devynis anūkus ir net tris proanūkius.
Be darbo netveria nė dienos
Vincas ir Staselė, sukūrę šeimą, persikraustė į Daugėdus ir dirbo kolūkyje. Vėliau vyras buvo paskirtas prie statybos darbų, o Staselė visą gyvenimą sunkiai nugarą lenkė dirbdama fermoje. Abu Petreikiai aplinkinių buvo vertinami kaip darbštūs ir atsakingi. Pavargdavo kolūkyje, o grįžus namo dar laukdavo darbas savo ūkelyje, kuriame netrūko kiaulių, vištų ir arklių.
Šiuo metu daugėdiškiai „poilsiauja“ namuose, bet nuo darbų ir čia neišsisuksi: išaušus naujai dienai skuba palesinti višteles, savo darže pasikasa bulvių pietų stalui, moteris pasakojo, kad ypatingai vasaros metu daug darbo yra kieme prie išpuoselėtų gėlynų ir daržų ravėjimo.
Sutuoktinių kiemas – didelis, Staselė viena vos spėja suktis, vyras dėl sveikatos problemų ir skaudančių kojų kibti į talką, deja, nebegali.
Moteris pati vairuoja ir traktoriuką, kuriuo pjauna žolę, o kur neprivažiuoja – į rankas čiumpa žoliapjovę. Kitoms veikloms laisvo laiko, sakė, nebelieka, bet visada su nekantrumu laukia, kada paštininkė į namus atneš laikraštį, kuris perskaitomas vienu ypu.
„Man gėlynai ir kiti augalėliai sode yra savotiška meditacija – juos puoselėdama pasportuoju, galvą pravėdinu, kiemo grožį kuriu, nors vyras Vincas juokaudamas sako, ko tu ten vargsti nuo pat aušros, tik tark žodį ir atėjęs nupurkšiu su chemija – nebereikės ravėti pasilenkus, bet vos pražydus gėlėms ir pats prisipažįsta, kaip gražu“, – pasakojo pašnekovė.
Derlinga žemė apdovanojo gėrybėmis
S. Petreikienė pasakojo, kad labai mėgsta sukinėtis ir šeimininkauti po virtuvę. Tuoj pat prigalvoja įvairių receptų, eksperimentuoja ir su daržo gėrybėmis, kepa dviejų rūšių duonas, tad parduotuvėse yra itin reta lankytoja.
Šiltnamyje net šakos linksta nuo prinokusių pomidorų, iš kurių gamina savo „firminį“ pomidorų padažą. Tada ateina eilė moliūgams bei cukinijoms. Šiais metais netikėtai sutuoktinius nustebino bulvių derlius.
„Praėjusiais metais, galima sakyti, bulvių visai neturėjome, buvo labai mažytės, o šiemet likome be žado. Išėję nuimti derliaus pamatėme, kad mūsų bulvės užaugo galiūnės – sveriančios kone po kilogramą. Kadangi labai mėgstame cepelinus, kugelį ir bulvinius blynus, ilgai galvoti nereikėjo, ką iš pirmojo derliaus gaminsime“, – pasakojo šeimininkė.
Nuskubėjusi į namus S. Petreikienė grįžo su neregėto dydžio bulvėmis ir papasakojo, kad turbūt Dievas jiems atsiuntė kompensaciją už praėjusius metus. Tiesa, pašnekovė prisiminė, kad seniau jų darže buvo užaugęs rekordinio dydžio net – 25-ių kilogramų moliūgas ir įspūdingos formos, primenančios žmogaus ranką, morka, kuri iškeliavo pas anūką į darželį.
16-a kilogramų sverianti laimė
Visą mūsų pokalbį šalia šeimininkės kojų ištikimai tupėjo baltu kailiuku šunelis vardu Fuga. Moteris papasakojo, kad prieš septynetą metų gimtadienio proga nuo šeimos gavo netikėtą dovaną – mažą kalytę. Ši nė per žingsnį nesitraukia nuo Staselės, visada saugo, gina savo kiemą nuo prašalaičių ir net moka įvairių komandų.
„Aš esu ne tik gėlynų, bet dar ir šunelių mylėtoja. O ši gražuolė nulėpausė yra tokia miela, kad sunku nuo jos atsiplėšti. Turėdama laisvą momentą nuo mažens ją mokindavau įvairių komandų ir štai paprašyta viską padaro. Net iškėlus ją iš vonios, padedu ant grindų rankšluostį ir pati moka savo kailiuką nusisausinti“, – pasakojo daugėdiškė. Jaukumu, meile ir ramybe dvelkiantys namai ne vieno svajonė. Staselė su Vincu tą svajonę įgyvendino nuoširdžiu darbu ir sutarimu.