Naujausios
Tikrinti neskuba
„Jei parsivežčiau pas save nudvėsusią karvę ir kelias dienas palaikyčiau saulėje, tuoj pat sulaukčiau tikrintojų ir baudos, o ten šitiek tonų gaišenų ir skerdyklų atliekų sukaupta ir nieko“, – suvokę realią situaciją rankomis susitikimo metu skėsčiojo rietaviškiai ir pelaitiškiai. Gyventojai pasakojo, kad porą metų vimdančio kvapo apylinkėse beveik nebuvo, tačiau šiemet nuo pat pavasario smirda taip, kad nebeina tvertis.
Susitikti su gyventojais atvyko Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Telšių departamento direktorė Giedrė Ligeikienė, to paties departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Dalia Norvaišienė, Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus, kuriam priskirta kuruoti ir Rietavo teritoriją, laikinasis vedėjas Martinas Duobinis, atėjo Savivaldybės vadovai. Taip pat kviesta ir Maisto ir veterinarijos tarnyba, bet šios atstovai neatvyko, pranešė, jog šiuo metu atlieka tyrimą ir apie jo rezultatus informuos.
Susitikimas surengtas dėl to, kad įmonė neseniai viešai paskelbė pastaruoju metu susidurianti su vienas po kito pasipylusiais įrangos gedimais, todėl gyvulinės kilmės atliekos perdirbamos ne pilnu tempu. Dėl to susikaupė dideli kiekiai žaliavos. Kaip aiškino R. Smolskis, kad ši mažiau smirdėtų, priimtas sprendimas prieš sandėliuojant ją išvirti. Bet panašu, kad ir tai negelbėja – žmonės kalbėjo, jog nepakeliamai smirda nuo praėjusių Velykų.
Į susitikimą atvykę pelaitiškiai tikino, kad dar gerokai iki įmonei paskelbiant apie gedimus jie jau žinojo, kad kažkas negerai – tą išdavė dieną naktį iš Kalakutiškės kaimo sklindanti smarvė. Bendruomenės pirmininkė Jurgita Grikšienė neslėpė apmaudo, kad gyventojams pradėjus skambinti pavojaus varpais ir belstis į įmonės duris, ši ilgai tvirtino, esą viskas gerai, dirbama kaip įprasta ir jokių gedimų nėra.
Vis tik galiausiai atėjo diena, kai jokie raminantys žodeliai nebegalėjo pridengti įmonės sandėliuose besikaupiančių tonų dvėselienos, tad galiausiai paviešinta – avarinė situacija.
Tiesa, užpraėjusią savaitę „Žemaičio“ kalbintas meras Antanas Černeckis ramino, neva įmonė informavo gedimus pašalinusi ir susikaupusią žaliavą per 2–3 dienas perdirbsianti. Praėjo dvi savaitės, bet Rietavo veterinarinė sanitarija iki pat šiol dirba ne pilnu pajėgumu, vienus gedimus keičia kiti, o teritorijoje jau sukaupta, kaip minėta, net 600 tonų sušvinkusios mėsos, vidurių ir kaulų.
Bet atsakingoms institucijoms, pasirodo, šis skaičius – ne priežastis skubėti kažko griebtis. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, pasirodo, savo tyrimą pradės tik tada, kai įmonė praneš pašalinusi gedimą, Aplinkos apsaugos departamentas irgi nemato reikalo skubėti ir žada savo planinį (!!!) patikrinimą, kuris buvo suplanuotas dar pernai, pradėti šį ar kitą mėnesį.
Vienintelė Maisto ir veterinarijos tarnyba nusprendė nieko nelaukti ir pradėti darbą jau dabar. Todėl įmonės atstovai pranešė susitikime su gyventojais nedalyvausiantys, nes šiuo metu darbuojasi Kalakutiškės kaime ir bando išsiaiškinti, kas vyksta.
Bendra visų problema
Susitikti su gyventojais atvykęs Rietavo veterinarinės sanitarijos direktorius, vadovaujantis įmonei nuo 2020-ųjų, neskubėjo muštis į krūtinę ar barstytis galvos pelenais. Pasak jo, šimtai tonų dvėselienos ir skerdyklų atliekų, perpildžiusių įmonės sandėlius, ne įmonės, bet – visų problema.
„Mes pripažįstam problemas, jų neneigiam, su visom institucijom bendraujam, paskutinius gedimus patys prisidavėm“, – aiškino jis, duodamas suprasti, kad gal anksčiau įmonėje vyravo ir kitokia praktika. Bet dabar, suprask, – kita darbo kultūra, todėl bendrai, R. Smolskio žodžiais, situacija kasmet tik gerėja.
Pastarasis teiginys iš direktoriaus lūpų geriau būtų ir neišsprūdęs, nes jam nuskambėjus per salę nušniokštė susirinkusiųjų nepasitenkinimo banga. Tiek pelaitiškiai, tiek rietaviškiai vienas per kitą kalbėjo visą vasarą negalintys langų prasiverti ir karštomis dienomis tiesiog šuntantys namie, nes lauke rytą vakarą, dieną ir naktį smarvė tokia, kad kartais net norisi vemti.
Bet R. Smolskis ir čia turėjo pasiteisinimą. Pasak jo, dabartiniai akcininkai, jo žodžiais, paveldėjo 20-ies metų senumo fabriką su nudėvėta įranga ir didžiulėm skolom. Kaip žinia, ne taip seniai Rietavo veterinarinė sanitarija stovėjo ant bankroto slenksčio, tačiau išvengė uždarymo ir žada pamažu atsitiesti.
„Ankstesni akcininkai įmonę nuvarė į bankrotą, nes kai atėjom 2020 metais, skolos siekė 19 mln. eurų. Ir dabar visi esam šios situacijos įkaitai. Jūs neturit išeities, nes nepakeisit gyvenamos vietos, mes neturim išeities, nes neuždarysim fabriko, o Lietuva neturi išeities, nes nėra nė vienos kitos įmonės, kuri gebėtų perdirbti tokius kiekius žaliavos kaip mes“, – kalbėjo direktorius.
Pasak jo, ir taip prastą fabriko situaciją pablogino 2022-ųjų krizė, kada į neregėtas aukštumas šoko dujų ir elektros kainos. Esą buvo metas, kai per mėnesį už dujas tekdavo sumokėti net milijoną eurų. Tai privedė prie to, kad 2022-ieji baigti su 5-ių milijonų eurų nuostoliu.
„2023 metais uždirbom puse milijono eurų pelno, šiemet planuojame iki 1 milijono. Pinigai atrodo didelį, bet kasmet į gamyklą investuojam po du milijonus eurų ir to neužtenka. Šiemet gegužės mėnesį pasitvirtinom 3,2 mln. eurų investicinę programą, dalis naujos įrangos, už kurią jau sumokėtas avansas, atvyks tik sausį, kita dalis – kitų metų gegužę. Kalbant atvirai ir be didelių pažadų, galėtume garantuoti, kad kvapų visiškas eliminavimas bus galimas tik kitų metų vasarą.“
Tokie R. Smolskio žodžiai nepaguodė susirinkusiųjų, ne vienas sakė neįsivaizduojantis, kaip reikės tokioj smarvėj ištverti dar vienerius metus.
„Mes matom problemą, o jūs – tik verslą“
Oponuoti direktoriui atsistojo Tarybos narys Viktoras Krajinas. „Sakot, paveldėjot bankrutuojančią įmonę. Nieko jūs nepaveldėjot, jūs atėjot kaip verslas, turėjot turėti viziją, kažkokius skaičiavimus, kaip dirbsit. Susidaro įspūdis, kad atėjot nepasiruošę, iki šiol neturit jokio atsarginio plano, ką daryti sugedus įrangai. Kalbėkime ne apie kvapų valdymą, o apie smarvę ir kokie jos šaltiniai. Gal galit paaiškinti, kodėl žaliavos cecho durys dažnai laikomos atviros? Juk ten laisvai patenka graužikai, vabzdžiai, dėl to gali išplisti koks užkratas“, – galimus baisius padarinius piešė politikas.
Panašu, kad R. Smolskis nesitikėjo tokio klausimo, nes atsakymą suformulavo nei šiokį, nei tokį: „Vartai turbūt dažniausiai atviri, kai vyksta judėjimas, ir kartais turbūt dėl to, kad sandėly pakyla aukšta temperatūra ir dirbantieji, nesilaikydami procedūros, atidaro juos.“
Nors direktorius ir įvardino, kad dirbama ne pagal reikalavimus, bet tuoj pat patikino, jog kokio nors užkrato pasklidimas neįmanomas. Per akimirką atgautas užtikrintas tonas tarp susirinkusiųjų pasėjo nepasitikėjimo sėklą ir aiškų supratimą, kad direktorius žino toli gražu ne viską, kas vyksta jo valdomos įmonės teritorijoje.
Gyventojai mygo R. Smolskį paaiškinti, kodėl gaišenos į Rietavą vežamos ne šaldomuose konteineriuose, jau sušvinkusios ir su nosį riečiančiu kvapeliu.
„Aš esu Europos skerdyklas išvažinėjęs, iš jų nė vienas kilogramas žaliavos, ar tai būtų kaulai, ar žarnos, neišvažiuoja ne šaldytuve. Kodėl jūs neturit tokių konteinerių?“ – teiravosi vienas iš susirinkusiųjų. Atsakydamas R. Smolskis paaiškino, kad tokie konteineriai su šaldymo įranga pareikalautų didelių investicijų, be to, pagal Lietuvos įstatymus jie yra neprivalomi.
„Jei nėra tokio reikalavimo, nereiškia, kad jūs negalite to padaryti. Mes matom problemą, o jūs – tik verslą“, – piktinosi pelaitiškiai.
Gyventojai prašė visuomenės sveikatos specialistų paaiškinti, ar tie kvapai, kuriuos jie kenčia nebe pirmą dešimtmetį, nėra pavojingi sveikatai. „Kaip bebūtų, Rietavo savivaldybė pirmauja šalyje pagal onkologinius susirgimus“, – statistiką priminė kažkas iš žmonių.
Prabilus apie smarvę ir jos lygio matavimus, paaiškėjo dar vienas įstatyminis kazusas, apie kurį išgirdę gyventojai nebežinojo, juoktis ar verkti. Kaip paaiškino G. Ligeikienė, norint nustatyti, ar įmonė smardina aplinką, kvapo matavimus galima atlikti tik pačios įmonės teritorijoje, o gyvenamosiose vietovėse kvapai, pasirodo, nematuojami. Be to, tokie matavimai bus daromi tik, kaip minėta, pašalinus gedimus.
Kaip paaiškėjo diskusijos metu, nežinia kodėl aplinkiniuose kaimuose ir Rietave kartais smirda labiau nei pačioje Kalakutiškėje, tad ten bet kokie matavimai rodys „pieno riebumą“. O štai, tarkime, Pelaičiuose, kur smirda labiausiai, tos smarvės niekas nematuos, nes tai jau būtų prieš įstatymo raidę.
Kaip švęstas vanduo mirusiajam
„Ši diskusija niekur neveda, – apibendrino susitikime dalyvavęs meras A. Černeckis. – Didžiausia kiaulystė, kad įmonė užvaro tos smarvės šeštadienį ir sekmadienį, kai žmonės ilsisi, kai norisi šašlykų išsikepti. Ką bekalbėtume, tai žlugdo žmogų psichologiškai. O kur dar investicijos? Kaip pritraukti naujakurius į Rietavą, jei vieną kartą užuodę nebenori nė iš tolo į mūsų pusę žiūrėti?“
Kiek pasibaręs, meras kelis kartus pakartojo dabartinio įmonės direktoriaus nekaltinantis, esą yra buvę ir blogesnių. Yra ar nėra, niekas nesiginčys, tačiau aišku viena – smirdėjo prie visų direktorių, ir dabartinis – ne išimtis.
Patys pelaitiškiai minėjo itin gerai sutariantys su gamybos direktoriumi Petru Česnausku, kuris visada maloniai bendrauja ir atsako į visus klausimus. „Labai malonus žmogus, bet kas iš to? Čia kaip švęstas vanduo mirštančiam žmogui – malonu, bet jokios naudos“, – ironizavo bendruomenės pirmininkė.
O generalinio direktoriaus ji prašė paaiškinti, kodėl net tada, kai įmonėje pasipylė gedimai, ši lyg niekur nieko ir toliau priiminėjo žaliavą bei kaupė ją savo sandėliuose? Direktoriaus atsakymas buvo paprastas – esą Rietavo veterinarinė sanitarija yra įsipareigojusi, kas benutiktų, priimti žaliavą, o jei to nevykdys, gaus baudą. Žinoma, čia irgi suveikė verslo logika: atsisakai priimti iš visos Lietuvos plaukiančią dvėselieną – mokėsi baudą, kaupi ją sandėliuose ir smardini visas apylinkes – jokios baudos nėra, tik mandagūs paklausimai iš atsakingų institucijų, kada gedimai bus pašalinti.
Štai ir dabar, G. Ligeikienės maloniai paklaustas šito, R. Smolskis ne mažiau maloniai atsakė, kad anksčiau planuota gedimus pašalinti iki rugpjūčio 22 dienos, bet atsirado naujų gedimų ir dabar šis terminas nukeltas iki rugpjūčio pabaigos. Kiek dar bus tokių nukėlimų, nežinia, bet nėra kur skubėti, įstatymai suteikia tiek laiko, kiek tik pažeidėjui norisi.
Išgirdę tokį malonų pasikalbėjimą gyventojai vėl subruzdo – girdi, kaip gali būti, kad rizikų tinkamai neįvertinęs ir šimtus gyventojų į nepakenčiamą padėtį pastatęs verslas vietoj sankcijų sulauks tik mandagaus tikrintojų vizito? Žinoma, po to, kai visa bjaurastis jau bus iškuopta bei perdirbta.
„Einam lažybų, kad susitiksim čia po poros metų ir naujos įrangos dar nebus arba bus kitų problemų ir toliau smirdės“, – pasiūlė bendruomenės pirmininkė J. Grikšienė.
Direktorius sutiko lažintis, maža to, net pažadėjo, kad nesvarbu, laimės lažybas ar pralaimės, įmonė kitąmet pakels Pelaičiuose vasaros šventę. Tokios sąlygos tiko abiem pusėm, tik pelaitiškiai dar pridūrė turintys viltį, jog galiausiai šventės proga galės plačiai atverti langus ir giliai įkvėpti gryno oro.