Gabalėlis Italijos Rietave

Pau­liaus KRY­ŽE­VI­ČIAUS nuo­trau­ka
Kol kas Fa­bio pi­cas ke­pa pa­ts vie­nas, bet norėtų Ita­li­jo­je su­si­ras­ti ir į Rie­tavą at­si­vež­ti pa­gal­bi­ninką
Rie­ta­ve vis daž­niau skam­ba ita­liš­kas žo­dis „bal­la­ro“. Tik ne­pa­ma­ny­kit, kad že­mai­čiai iš­mandrė­jo ir taip svei­kin­tis pra­dėjo. Tai mies­te at­si­da­riu­sios pi­ce­ri­jos pa­va­di­ni­mas. Da­li­nan­tis ži­nia apie tik­ro ita­lo Rie­ta­ve ke­pa­mas ne­pap­ras­to sko­nio pi­cas, iš lūpų į lūpas per­duo­damą „Bal­la­ro“ jau iš­gir­do Klaipė­da, Kau­nas, Šiau­liai, net Ma­ri­jam­polė ir ki­ti Lie­tu­vos mies­tai. Praė­jus vos ke­tu­riems mėne­siams po ati­da­ry­mo, čia jau lankė­si ir pi­cas valgė pa­ts Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nausė­da.
Bet ne­rei­kia būti Pre­zi­den­tu, kad Fa­bio Ca­ni­no šei­mos pi­ce­ri­jo­je būtum ne tik ska­niai pa­mai­tin­tas, bet ir šil­tai su­tik­tas. Rie­ta­viškę Virginiją pa­milęs ir jos gim­tinė­je kar­tu su my­limą­ja šeimą su­kūręs si­ci­lie­tis sa­ko norįs, kad įžengęs pro pi­ce­ri­jos du­ris kiek­vie­nas pa­justų ita­lišką ši­lumą ir si­ci­lie­tišką dva­sią. O už­su­kan­čius žmo­nes ne klien­tais va­di­na. „Tai – ma­no sve­čiai.“



Kur pi­cas val­go Pre­zi­den­tas

Pi­ce­ri­jai „Bal­la­ro“ dar tik 8 mėne­siai, bet neuž­si­sa­kius pi­cos iš anks­to sa­vait­galį čia ga­li lik­ti it musę kandęs – lan­ky­tojų daug. Ir nors Fa­bio per galvą ver­čia­si, pa­ts vie­nas šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais iš­ke­pa ir po 60 picų, dar ne­bu­vo sa­vait­ga­lio, kad vie­nam ar ki­tam, net spe­cia­liai va­žia­vu­siam į Rie­tavą ska­niai pa­val­gy­ti, ne­tektų pa­sa­ky­ti: „Vis­kas, šian­dien picų ne­be­bus.“
Prip­ra­tu­sie­ji ki­tur pi­cos gau­ti vi­sa­da ir lauk­ti ne il­giau pen­kio­li­kos mi­nu­čių, ir pyk­te­li, ir nu­stem­ba. Bet kitą­syk jau ži­no, kad pa­ties ran­ko­mis iš­kep­ti tikrą ita­lišką picą užt­run­ka. O kai tai da­rai pa­ts vie­nas... Todėl sve­tin­gie­ji šei­mi­nin­kai at­va­žiuo­jan­čiuo­sius iš to­liau ra­gi­na prie­š tai pa­si­skam­bin­ti. Sa­ko, lan­ky­to­jai prie to jau pri­pran­ta.
Iš anks­to čia lankė­si ir Pre­zi­den­to G. Nausė­dos ko­man­dos na­riai, šniukš­tinė­da­mi, kur į Rie­tavą po po­ros dienų at­vyks­tan­tis ša­lies va­do­vas galėtų ska­niai pa­val­gy­ti pie­tus.
Fa­bio žmo­na Virginija pa­sa­ko­jo iš pra­džių lan­ky­to­jus, ku­rie ne tik valgė pi­ce­ri­jos maistą, bet ir domė­jo­si kiek­vie­na de­ta­le, be ga­lo daug klau­sinė­jo, pa­pras­čiau­siai pa­lai­kiu­si smal­suo­liais – juk vi­so­kių žmo­nių būna. O ir pa­ts Fa­bio sa­vo sve­čiams mėgsta skir­ti daug lai­ko, per­si­pi­nan­čio­mis italų ir lie­tu­vių kal­bo­mis pa­sa­ko­ja, kaip picą ke­pa, ko­kius pro­duk­tus nau­do­ja ir iš kur jie at­ke­liau­ja. Ir tik po dviejų dienų paaiškė­jo, kad ta smal­sa ne­bu­vo at­si­tik­tinė. Mat ten, kur val­gys pa­ts Pre­zi­den­tas, mais­tas tu­ri būti nuo­sa­vu skrand­žiu pa­tik­rin­tas, įver­tin­tas.
Pre­zi­den­to ko­man­dai „Bal­la­ro“ pa­ti­ko. Antrą­kart jie čia, iš va­ka­ro įspėję, kad at­vyks su sau­go­mu as­me­niu, at­va­žia­vo jau su pa­čiu Pre­zi­den­tu. Fa­bio sa­vo nuo­žiū­ra G. Nausė­dai iš­kepė dviejų sko­nių pi­cas. Gai­la, tuo me­tu dėl ka­ran­ti­no maistą bu­vo ga­li­ma už­si­sa­ky­ti tik iš­si­neš­ti, todėl pa­ties Pre­zi­den­to reak­ci­jos jas val­gant iš­vys­ti ne­te­ko. Ta­čiau Virginijai svar­biau­sio ša­lies as­mens pa­ly­dos narė pa­kuždė­jo: „Mes pas bet ką ne­va­žiuo­jam...“ Ta­da dar nė pusės metų ne­turėju­siai ka­vi­nei tai bu­vo di­de­lis komp­li­men­tas. „Va­di­na­si, kažką ge­rai da­rom“, – tą aki­mirką pa­gal­vo­jo rie­ta­viškė.


Iš Tra­pa­nio į Rie­tavą – dėl meilės

Fa­bio švie­siap­laukę lie­tu­vaitę Virginiją iš­vy­do Si­ci­li­jos re­gio­ne, Tra­pa­ny­je. Jis dir­bo gim­to­jo mies­to ka­vi­nukė­je, ji, ato­stogų me­tu at­vy­ku­si pa­si­mo­ky­ti italų kal­bos, ku­ria su­si­žavė­jo dar stu­di­juo­da­ma uni­ver­si­te­te Lie­tu­vo­je, už­suk­da­vo čia užkąs­ti ar ka­vos at­si­ger­ti.
Už­si­mez­gu­siai pa­žin­čiai bu­vo lem­ta nu­trūkti, kai Virginijai reikė­jo grįžti į Lie­tuvą. Bet jie ir to­liau vie­nas ki­to iš šir­dies neiš­metė. Iš pra­džių bend­ra­vo per nuo­tolį, kol ga­liau­siai Fa­bio, pa­likęs gimtąjį miestą, at­vy­ko į iki tol jam ne­ži­notą Rie­tavą.
Ita­lui ma­žas Že­mai­ti­jos mies­tas pa­ti­ko iš­kart, mat abu su Virginija mėgsta ra­mybę, sa­ko, idea­liau­sia būtų net kur nors ato­kiai miš­ke gy­ven­ti, bet kol kas įsikūrė dau­gia­bu­ty­je. Da­bar čia jau krykš­tau­ja ir trys Ca­ni­no at­ža­los: sūnūs Kas­pa­ras ir Ber­nar­das bei pa­gran­dukė Liu­ci­ja Te­re­sa.
Ma­žuo­sius Ca­ni­no su­ti­ko­me ir mes, kai lankėmės pi­ce­ri­jo­je. Bu­vo tre­čia­die­nis. Fa­bio tą dieną picų ne­kepė, bet jau minkė tešlą, da­li­jo ga­ba­liu­kais ir dėjo į šal­dy­tuvą. Pi­coms nau­do­ja­mi tik švie­ži ing­re­dien­tai, vis­kas „fre­šis“, vis kar­to­jo ita­liškų picų kepė­jas, ap­ro­dy­da­mas mums vir­tuvę, ku­rio­je, kaip iš­si­tarė, kar­tais ten­ka ir naktį pra­leis­ti, viską pri­žiū­rint.
Picų dėžių ap­sup­ty­je ir ne­si­bai­gian­čių darbų sūku­ry­je Fa­bio mil­tuo­tais marš­kinė­liais vis at­bėgda­vo įterp­ti žodį kitą į žmo­nos pa­sa­ko­jimą apie jųdviejų Rie­ta­ve su­kurtą šeimą ir verslą.
Tuo tar­pu Ca­ni­no vai­kai, tik­ri ma­žie­ji iš­dykė­liai, ne­ri­mo ir ma­mai lei­do su­pras­ti, kad ji mi­nutę ty­los ir ra­mybės gaus tik už kau­šelį ita­liškų šo­ko­la­di­nių ledų. Ma­žuo­sius ne­klau­ža­das tėtis vis ita­liš­kai švel­niai su­bar­da­vo. Ir su­lauk­da­vo to­kio pat ita­liš­ko pa­murmė­ji­mo: vai­kai su tėčiu bend­rau­ja ita­liš­kai, su ma­ma – lie­tu­viš­kai. O Fa­bio ir Virginija kal­ba­si juos su­ve­du­sia italų kal­ba.


Kep­ti pi­cas pra­dėjo 40-ies

Galbūt ku­ris nors Ca­ni­no at­žalų užaugęs tęs šei­mos pra­dėtas tra­di­ci­jas kep­ti pi­cas. Sa­ko, Ita­li­jo­je taip ir tam­pa­ma ge­riau­siais picų kepė­jais – vai­kai nuo ma­žo ste­bi tą da­ran­čius tėvus, pa­tys min­ko tešlą, ki­taip pa­de­da.
Ta­čiau Fa­bio tėvai picų ne­kepė. Sun­ku ir pa­tikė­ti, kad tik­ras si­ci­lie­tiš­kas pi­cas jis iš­mo­ko kep­ti vi­sai ne Ita­li­jo­je, o jau gy­ven­da­mas Rie­ta­ve.
Kaip šovė į galvą sto­ti prie kros­nies? Pa­si­ro­do, už tai, kad Rie­ta­ve tu­ri išs­kir­tinę pi­ce­riją, rie­ta­viš­kiai tu­ri dėko­ti... ka­ran­ti­nui. Iki tol Fa­bio iš­va­žiuo­da­vo dirb­ti se­zo­ni­nių darbų į Švei­ca­ri­jos, Ita­li­jos, kitų ša­lių vieš­bu­čius. Ta­čiau įsis­mar­ka­vu­si pan­de­mi­ja smogė vieš­bu­čių vers­lui, už­darė sie­nas. Reikė­jo kaž­ko im­tis. Ir anks­čiau picų nie­ka­da ne­kepęs ke­tu­rias­de­šimt­me­tis Fa­bio ėmėsi šio dar­bo.
Leng­va ne­bu­vo. Padė­jo pa­tir­tis ne vie­ne­rius me­tus dir­bus mais­to ga­my­bos sri­ty­je bei drau­go – italų picų kepė­jo – pa­ta­ri­mai. Fa­bio kas­dien vis la­biau įgun­da, ta­čiau pra­džio­je iššū­kių bu­vo. Pi­cos – ne ma­sinės ga­my­bos, ne iš anks­to pa­ruoš­tos ir už­šal­dy­tos, tad čia tekšt plekšt ir vis­kas ne­būna. Ita­liš­kos pi­cos ga­mi­ni­mas pri­klau­so net nuo metų lai­ko – kai tem­pe­ratū­ra vėsesnė, teš­la ga­mi­na­ma vie­naip, kai šil­tesnė – ki­taip.
„Prieš kep­da­mas picą Fa­bio pir­miau­sia pa­si­ma­tuo­ja kam­ba­rio, pa­skui – pro­duktų tem­pe­ratūrą. Tai la­bai svar­bu. Nes nėra taip, kad tu­ri re­ceptą ir nau­do­ji vi­sus me­tus. Jis kei­čia­si“, – pa­sa­ko­jo Virginija.


Su­sikūrė kam­pelį, ku­rio pa­čiam trūko

Už ita­lo iš­tekė­ju­si rie­ta­viškė pri­si­minė, kad iš pra­džių net ne­bu­vo min­ties ga­min­ti tik pi­cas. Fa­bio pa­ruo­šia ir kitų pa­tie­kalų, kai ku­rių de­sertų, ta­čiau pi­cos nuo pat pirmų dienų bu­vo pa­klau­siau­sios, grobs­to­mos ir iki šiol.
„Iš pra­džių gal­vo­jom: dar tik pir­mas mėnuo, nau­ja pi­ce­ri­ja, vi­si no­ri išmė­gin­ti, pa­skui vis­kas nu­rims. Po to: dar tik ant­ras mėnuo – nu­rims.... Bet ži­no­kit, tas žmo­nių su­si­domė­ji­mas neiš­nyks­ta“, – džiau­gia­si rie­ta­viškė ir sa­ko, kad dau­giau lan­ky­tojų yra ne vie­ti­nių, bet at­va­žiuo­jan­čių iš ki­tur.
„Bal­la­ro“ vien tik pi­ce­ri­ja ne­pa­va­din­si. Anot Virginijos, to­li nuo gim­tinės, Rie­ta­ve, Fa­bio su­si­kūrė Ita­li­jos, ku­rios il­gi­si, ku­rios jam la­bai trūksta, kam­pelį. Įrėmin­tos nuo­trau­kos su gim­to­jo re­gio­no vaiz­dais, Ita­li­jos kontū­ras ant sie­nos ir italų kal­bos žod­žiai, tas su­bti­lus mi­ni­ma­liz­mas, de­ser­tai ti­ra­mi­su ir ca­nol­li, pi­cos ir le­dai, va­zonė­liuo­se au­gan­tys ba­zi­li­kai, galų ga­le at­la­pa­šir­diš­kas bend­ra­vi­mas – vis­kas al­suo­ja Ita­li­ja. Tad į Rie­tavą Fa­bio per­kėlė ir da­lelę gim­to­jo kraš­to kultū­ros.
Tą jis sten­gia­si pa­brėžti nuo pir­mos ati­da­ry­mo die­nos.
„Bal­larò pa­va­di­ni­mas kilęs iš ma­no ša­lies. Tai yra Pa­ler­me esan­čios gatvės pa­va­di­ni­mas, kur kiek­vieną dieną vei­kia po­pu­lia­rus tur­gus. Ten pa­tie­kia­mi si­ci­lie­tiš­ki val­giai, ga­li­ma užuos­ti tūkstan­čius kvapų, pa­ma­ty­ti tūkstan­čius spalvų ir pa­ra­gau­ti įvai­riau­sių sko­nių. Ten ga­li­te girdė­ti par­davė­jus, šau­kian­čius pirk­ti jų pre­kes. Tai ir yra „Bal­larò“ pra­smė. Ir aš steng­siuo­si su­teik­ti sko­nio ir spalvų jūsų va­ka­rams bei die­noms“, – pri­sta­ty­da­mas pi­ce­riją feis­bu­ke dar gruodį rašė Fa­bio.
„Bal­la­ro“ su­tei­kia naujų spalvų ir pa­čiam Rie­ta­vui. Jau da­bar kai ku­rie lan­ky­to­jai pa­ste­bi, kad anks­čiau Rie­ta­vas garsė­jo vien sa­vo tur­gu­mi, o da­bar čia žmonės vis daž­niau at­va­žiuo­ja ir dėl si­ci­lie­čio ke­pamų picų.