Naujausios
Gyvenimo laimė – tėvai ir šeima
V. Medineckienė gimė ir užaugo Gomantlaukio kaime, darnioje daugiavaikėje šeimoje – tėvų namuose klegėjo net vienuolika vaikų. Moteris sakė iki gyvenimo galo būsianti dėkinga savo brangiems tėveliams už begalinę meilę, rūpestį, atsidavimą ir nelengvą triūsą auginant tokį būrį atžalų.
„Tikra Dievo palaima, kad turime abu tėvelius dar gyvus ir sveikus, galime kartu vienas kitais džiaugtis, susitikti ir bendrauti. Mamytė Danutė birželio 17 dieną švęs garbingą 80-ies metų jubiliejų, o tėvukui Juozapui vasario 14 dieną sukako 84 metai“, – pasakojo giliogiriškė.
Baigusi vidurinę mokyklą Vaida įstojo į Vilniaus profesinės technikos mokyklą, joje įgijo kontrolierės specialybę. Bet netrukus teko nutraukti mokslus, kadangi gyvenimas turėjo paruošęs visai kitokių planų.
Viską aukštyn kojom apvertė neplanuotas nėštumas ir santuoka su būsimu vyru Rimantu iš kurortinio Druskininkų miesto. Jaunavedžiai nenorėjo kurti šeimos triukšmingoje sostinėje. Abu sutarė ieškoti ramesnės vietos naujo gyvenimo pradžiai ir pirmagimio auginimui. Taip jiedu atsidūrė Giliogirio kaime.
Moteris juokiasi taip niekur toli ir nepabėgusi nuo savo gimtinės. Matyt tą lėmė artimas ryšys su tėvais, broliais ir seserimis. Ir šio savo pasirinkimo V. Medineckienė tikina niekada nesigailėjusi. „Nes tik gyvendamas kaime esi laisvas ir nepriklausomas žmogus. Čia tyras oras, laukai, girios ir pievos... Juk žmogus yra žemės vaikas.“
Tikėjimas ir viltis vedė į priekį
Netrukus po įkurtuvių kaime sutuoktiniai pradėjo vesti savo nedidelį ūkį, augino vištas, kiaules, karves ir jų prieauglį, daržoves. Veiklos ir darbų nuo ryto iki vakaro niekada netrūkdavo, tuo pačiu metu teko dar ir kolūkyje dirbti.
Kartu su vyru tvirtai surėmę pečius užaugino ir keturis puikius vaikus: Armidą, Deividą, Karolį ir Gabrielę. Prisiminusi praeitį moteris sako, kad per gyvenimą teko patirti visko: ne tik gražių akimirkų, bet ir itin skaudžių. Vyras dirbo kolūkyje, o jam iširus teko ieškotis darbo kitur. Galiausiai įsidarbino įmonėje, kurios darbų objektai buvo išsibarstę po visą Lietuvą. Į namus negrįždavo ir po dvi savaites. Vėliau prasidėjo ir stikliuko kilnojimas, barniai, nesantaika. Dar kurį laiką moteris bandė nepasiduoti, kovojo, bet galiausiai abu nutarė pasukti skirtingais keliais ir gyvenimus pradėti kurti iš naujo.
„Ačiū Dievui, prasmingiausias gyvenimo darbas jau padarytas – vaikai užauginti. Dabar džiaugiuosi jau kitu etapu – močiutės pareigomis, turiu šaunius penkis anūkus. Vyriausiajam Giedriui 17 metų, o mažiausiajam Haroldui – 7-eri. Klaudijai 10 metų, Kristupui – 9-eri, o Adrijai – 8-eri. Esu labai laiminga močiutė ir mama.“
Naujos pažintys ir veiklos
Moteris kurį laiką dirbo Plungės aklųjų ir silpnaregių filialo pirmininke, taip pat teko pavaduoti Rietavo savivaldybės neįgaliųjų draugijos vadovę, o šiuo metu yra Rietavo trečiojo amžiaus universiteto studentė (TAU) ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
Buvo įdomu išgirsti, kas paskatino giliogiriškę prisijungti prie Rietavo TAU. Pasirodo – pažintys. Jos ir atvedė į šią asociaciją dar tada, kai jai vadovavo Alvyra Andrijauskienė. V. Medineckienė sakė šiam šviesaus atminimo žmogui liksianti amžinai dėkinga.
„Rietavo trečiojo amžiaus universitete mus vienija bendrystė ir suvokimas, kad laikas šioje žemėje yra aukso vertės ir toks trapus. Manau, ši asociacija senjorams yra tarsi kasdienė duona, o už jos veiklą nuoširdus ačiū dekanams ir gerbiamai mūsų vadovei Irenai Kirklienei“, – gražiai apie Rietavo TAU veiklą atsiliepė V. Medineckienė.
Šiuo metu giliogiriškė lanko dar ir chorą „Rietuva“, kuriam vadovauja Vilma Jakubauskaitė, taip pat šokių kolektyvą „Ringė“ (jo vadovė Rima Pleškienė) ir literatų būrelį „Šviesa“ (vadovė Genutė Česnauskienė).
O kur dar namų ruoša, artėjanti daržų sėja, bulvių sodinimas. Anot pašnekovės, koks tu kaimietis, jei nieko nesodini. O namuose auga dvi sfinkso katytės, kurios ne tik Vaidos, bet ir jos sūnaus Karolio numylėtinės.
Laisvalaikiu moteris kuria poeziją, o eilėraščiais mielai dalinasi su draugais, skaito juos literatų būrelyje ir renginiuose.
Jaunystės eliksyras
Paprašyta išduoti, kokia yra jos jaunystės paslaptis, V. Medineckienė šypsosi. Pasak jos, kiekvienas nusipelno to, ką užsitarnavo per gyvenimą. Žinoma, ne paskutinį vaidmenį atlieka ir genetika. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas mūsų iš savo tėvų ir senelių pasiimame visus geriausius ir gražiausius ne tik išvaizdos bruožus, bet ir charakterio savybes.
„Mano abi močiutės, kurių viena sulaukė 87-erių, o kita 94-erių, visada vaikščiojo su aukštakulniais ir pasitempusios, tarytum žydinčios rožės raudonais skruostais, paryškintomis lūpomis, pakedentais plaukais. O svarbiausia – visada šypsojosi“, – prisiminė rietaviškė.
Visada pozityvi ir besišypsanti, elegantiška yra ir jos mama. Rūpintis savimi nepamiršta ir Vaida, stengiasi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje ir pasimėgauti jos teikiamais malonumais, kasdien aktyviai sportuoja, nes, anot jos, judėjimas yra sveikatos pagrindas. Nesvetimas ir pasninkas. O jeigu užpuola liūdnos mintys, eina medituoti, klausytis muzikos ir visa siela pasinerti į kūrybą.
