„Gyvenimas – nuostabus, o skųstis nėra prasmės“

Linos RUIBIENĖS nuotrauka
A. Paulauskienė džiaugiasi savo gyvenimu ir tikisi sulaukti 100-ojo jubiliejaus
Praėjusi gruodžio 25-oji Rietavo parapijos senelių globos namuose buvo ypatinga. Globos namų bendruomenė tą dieną drauge paminėjo ne tik šv. Kalėdas, bet ir ten gyvenančios Ancės Paulauskienės garbingą sukaktį – 95-ąjį gimtadienį. „Žemaičio“ kalbinta sukaktuvininkė kalbėjo, kad gyvenimas – lyg tarp pirštų byrantis smėlis. Semi pilnom saujom ir nespėji pastebėti, kaip išbyra visos smiltys. „Nepaisant painių gyvenimo vingių ir skaudžių išgyvenimų, nesigailiu nė vienos prabėgusios dienos“, – sako garbaus amžiaus sulaukusi moteris.

Labiau už viską norėjo mokytis

A. Paulauskienė gimė ir augo Plungės rajone, Stonaičių kaime, kartu su tėveliais Juozu ir Bronislava. Kaime baigusi keturias pradinio skyriaus klases, iš didžiulio užsispyrimo ir noro semtis žinių į Plungės mieste esančią gimnaziją keliaudavo pėsčiomis – kasdien pirmyn ir atgal įveikti po 6 kilometrus buvo niekis. Tik žiemos metu tėvai pagailėdavo ir suradę mieste išnuomodavo mažą kambarėlį, kad mergaitei nereikėtų klampoti kasdien per sniegą ir speigą.

„Kai pabaigiau 7 klases, įstojau į Klaipėdos mokyklą, kurioje buvo ruošiamos medicinos seselės. Mokiausi neprastai, nes labai patiko medicinos sritis, domėjausi ir vis gilinau žinias. Po mokslų baigimo iškart gavau paskyrimą dirbti Šilalės rajone. Anuomet daktarų buvo tik vienas kitas ir gauti tokį darbą nebuvo paprasta, bet man pasisekė.“

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. sausio 14 d. numeryje (Nr. 4).