Naujausios
Išsiskyrimas su tėvais
Gimė šis žmogus Ukmergės rajone, vienkiemyje netoli Želvos gyvenvietės, Aldonos ir Jono Černiauskų šeimoje, kur jau augo trimis metais vyresnis brolis Mindaugas. Tėvelis buvo auksinių rankų stalius, o mama – namų šeimininkė. Vyto gimimas buvo iššūkis tėveliams ir vyresniajam broliui.
Tėvai nebuvo turtingi, tačiau labai patriotiški lietuviai, todėl nebuvo jokių abejonių, kad artinasi tremtis. Norėdami išsaugoti bronchitu sergantį Vytą, tėvai atidavė ji mamos tetai Uršulei Rutkauskienei, gyvenančiai Molėtų rajone. 1949 m. Aldona ir Jonas Černiauskai bei jų vyresnėlis Mindaugas buvo ištremti į tolimąją Igarką.
Tad Vyto gyvenimo pažinimas prasidėjo Pabaldiškio kaime pas močiutę, tapusia jo mamyte ir padariusią viską, kad išsaugotų vaiką. Berniukas iš Vytauto Černiausko virto Vytu Rutkausku.
Atėjus laikui, Vytas pradėjo lankyti Girstaitiškio septynmetę mokyklą, kurioje direktoriavo Antanas Biliūnas, rašytojo Jono Biliūno brolio sūnus. Jis vaikus mokė mylėti tėvynę, veisti ir puoselėti sodus. „Kokie būsite jūs, tokia bus ir Lietuva“,– sakydavo A. Biliūnas.
Netrukus direktorių areštavo sovietinis saugumas, apkaltinęs dalyvavimu 1945 m. birželio sukilime. Tada Vytas jau lankė aštuntą klasę Alantos vidurinėje mokykloje, kuri buvo nutolusi nuo Pabaldiškio kaimo už septynių kilometrų. Kasdienės kelionės pėsčiomis, dviračiu, o žiemą slidėmis užgrūdino vaikiną ir įtikino, kad ekstremaliose situacijose išlikti padeda tik dvasinės ir fizinės žmogaus jėgos.
Studijos
Vidurinėje mokykloje buvo daug gerų mokytojų, kurie prisidėjo prie moksleivių tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimo. Nenuostabu, kad būrelis abiturientų 1964 m. patraukė studijoms į Kauną. Vytas su vienu iš savo draugų pasirinko tiksliosios mechanikos specialybės studijas Politechnikos institute. Čia aktyviai įsijungė į vyrų chorą, jame teko dainuoti iki pat studijų pabaigos.
Antrame kurse prasidėjus gamybinėms praktikoms metalo apdirbimo gamyklose, Vytas suprato, kad ne jam stovėti prie staklių. Sužinojęs, kad Žemės ūkio akademijoje trūksta studentų į būsimų inžinierių elektrikų specialybę, pasuko šia linkme, išlaikydamas pareigą ir garbę dainuoti politechnikos instituto vyrų chore. Dar ir šiandien Vytą žavi tuometinių instituto vadovų supratimas, kad būsimiems inžinieriams reikia ne tik specialybės pagrindų, bet ir meninės saviraiškos.
Baigęs studijas, 1969 m. Vytas pasuko į Alantos tarybinį ūkį-technikumą. Dirbo inžinieriumi, tuo pačiu mechanizacijos dėstytoju būsimiems zootechnikams. Technikume jį savo akiračiais ir veiklumu sužavėjo direktorius Edvardas Kareiva, kurio dėka nuo sovietinių lūšnynų, šiukšlių ir mėšlo buvo išvalyta istorinio Alantos dvaro teritorija ir nedidelis 8 ar10 ha parkas.
Pirmieji žingsniai Rietave
Kaip įdomų nuotykį Vytas prisimena, kad tuo metu visiems technikumo „senberniams“ staiga ėmė skaudėti dantis. Visi ėmė veržtis pas Alantoje tą patį rudenį pradėjusią dirbti jauną odontologę Birutę. Vytui taip pat suskaudo dantis. Prasidėjusi graži draugystė 1971 m. peraugo į vedybinį gyvenimą.
Kai Vytui sukako dvidešimt šešeri metai, jį pradėjo „judinti“ tarnybai armijoje. Žmona Birutė be Žemaitijos, iš kur yra kilusi, niekaip negalėjo gyventi, o ir nėštumas vertė rinktis. Nuspręsta iš sostinės keltis į Rietavą.
Čia vyras 1971 m. pradėjo dirbti Rietavo tarybino ūkio-technikumo dėstytoju. Tai buvo prestižinė vieta, kadangi Rietavo technikumas buvo vienas iš stipriausių Lietuvoje. Jame darbavosi daugiau kaip 60 dėstytojų, daugiausia – vyrai. „Savotiškas Rietavo aukso amžius“, – su atodūsiu prisimena pašnekovas.
Dėstytojaujant apie 1975–1978 m. prasidėjo ir tuometinių kultūros paveldo puoselėtojų kova dėl istorinės Bogdano Oginskio muzikos mokyklos pastato išgelbėjimo nuo griūties. Statinys, kuriame dabar įsikūręs Rietavo muziejus, tuo metu buvo absoliučiai apleistas. Nematoma kova dėl šio kultūros istorijos paminklo išsaugojimo tęsėsi iki 1989–1990 m., kai V. Rutkauskas, drąsinamas Kaune gyvenusių nenuilstančių Rietavo patriotų Adolfo Liaugaudo ir Justino Kontrimo, drauge su bendraminčiais Vidmantu Dovidausku, Linu Zube ir kt. įkūrė tikrąją ūkinę bendriją „Rietuva“.
Rizikuodama steigėjų asmeniniu turtu bendrija prisiėmė visišką atsakomybę už šio pastato išgelbėjimą nuo griūties ir restauravimo darbų užbaigimą. Čia tenka prisiminti, kad 1988 m. Vytas atsisakė dėstytojo pareigų ir perėjo dirbti į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse direktoriaus pavaduotoju, tuo pačiu prižiūrėjo, kaip vyksta Rietavo muziejaus pastato remonto darbai.
Įsitikinus, kad tuo metu šiuos darbus vykdžiusių Telšių restauravimo baro brokdarių neįmanoma sukontroliuoti, teko ieškoti kitų rangovų. Darbo ėmėsi geriausi vietiniai meistrai.
Muziejaus steigimas
V. Rutkauskas kurį laiką ėjo visuomenines Plungės rajono savivaldybės, o vėliau – ir Rietavo tarybos nario pareigas.
Šiandien su džiaugsmu prisimena, kad tik atkūrus Rietavo savivaldybę jos Taryba vienu iš pirmųjų sprendimų įsteigė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Kadangi nuo 1993 iki 2000 m. Vytas dirbo Rietavo katalikiškoje mokykloje direktoriumi, vėl teko rinktis. Pasirinko tapti kuriamo muziejaus direktoriumi.
Kryptį davė Eleonoros Ravickienės darbai bei vėlesni patarimai iš muziejų grandais vadinamų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio bei Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio. Paaiškėjo, kad daug su Rietavu susijusios istorinės medžiagos saugoma įvairių muziejų archyvuose. Teko suktis kaip voverėms rate, kol šie eksponatai buvo surasti ir pargabenti į Rietavą.
O juk tuo metu augo ir šeima. Dukra Otilija jau kurį laiką talkina tėčiui muziejuje, Renalda įsikūrė Vilniuje, Rūta – Kretingoje. Giedrė šiandien – Italijoje.
Sunku būtų popieriuje išguldyti visa tai, ką Vyta nuveikė per gyvenimą Rietavo ir ypač savo kūdikio – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus – labui. Metai bėga kaip dienos, dienos – kaip valandos. Kitais metais – jau aštuoniasdešimt.
Šiandien pašnekovui bene svarbiausias uždavinys – supažindinti šių dienų jaunimą su kultūra ir paveldu. Tačiau dienos pilnos ir mažesnių uždavinių. Net ir būdamas direktorium Vytas nepamiršta bendrauti su lankytojais, mėgsta jiems vesti pažintines ekskursijas po muziejų. Ir dar jam labai svarbu, kad būtų kuo mažiau žmonių, stebinčių gyvenimą iš šalies arba paprasčiausiai – žiopsančių. Ką, matyt, ir bandė pasakyti užrašydamas ant spektaklio brošiūros „Jokių nuolaidų žiopsotojams“.