Naujausios
2023-ieji – Žirgo metai
Žirgo ir žmogaus bendrystė, užsimezgusi dar neatmenamais laikais, iki šiol gyva kiekvieno lietuvio širdyje. Ne veltui net Lietuvos herbe yra pavaizduotas žirgas, o 2023-ieji yra paskelbti Žirgo metais, siekiant akcentuoti išskirtinę jo reikšmę papročiuose, tautosakoje, folklore, istorijoje, skatinti žirgininkystę.
Surėmę savo tvirtus pečius unikaliam tikslui – populiarinti žemaitukus ir tradicinius kinkinius, Arklio muziejaus muziejininkai ir žemaitukų augintojai dešimt dienų keliauja iš Šilalės rajono Varsėdžių kaimo į Niūronis Anykščių rajone, kur „Bėk bėk, žirgeli“ mugėje prekiaus savo atsivežtais dirbiniais.
Šios kelionės sumanytojas ir vadovas Vaidotas Digaitis iš Šilalės rajono, Laukuvos kaimo, mums pasakojo, kad mintis surengti tokią netradicinę ekspediciją per Lietuvą jam kilo dar 2013-ais metais.
Tada, išsiruošęs į pusės metų kelionę su dviem senovinės karo veislės žemaitukų žirgais Kedru ir Cekliu, jis vienas pats išjojo aplink Baltijos jūrą. Tik sugrįžus į gimtinę, pailsėjus ir suvokus, kokį nuotykį patyrė, raiteliui kilo idėja suorganizuoti kažką panašaus ir Lietuvoje.
Bendraminčių ilgai ieškoti nereikėjo – bendri interesai ir gyvenimo būdas tarsi savaime suveda su tokiais žmonėmis. Taip buvo ir šį kartą: trys bičiuliai, kurie vienas nuo kito gyvena apie dvi dešimtis kilometrų, iki šiol vienas kito ir nepažinotų, jeigu ne meilė žirgams.
Entuziastus vienijantis tikslas
Šiemet į kelionę išsiruošė trys kinkiniai. Jiems vadovauja, kaip minėta, žygio sumanytojas, žemaitis iš Laukuvos V. Digaitis. Jis rieda poriniu vežimu, kurį traukia du gražuoliai žemaitukai Perkūnas ir Žolikė, o visos kelionės metu jaukiai įsitaisiusi vežime ištikimai lydi Gerutė. Jai ši kelionė pirma, bet, šeimininko žodžiais, tikrai ne paskutinė.
Ši kelionė kinkiniais pirmoji ir visas jos akimirkas fiksuojančiam iš Anykščių atvykusiam Pauliui Briedžiui.
Kitas žygio dalyvis – 2015 metais Lietuvą apjojęs raitelis Marius Kleišmantas iš Varsėdžių kaimo Šilalės rajone. Į kelionę jis leidosi kartu su žemaituku Kantu. Beje, M. Kleišmantas praleido tik vieną žygį kinkiniais po Lietuvą ir šis jam – jau aštuntas.
Kartu su Mariumi rieda Ligita Bairamova iš Šiaulių, kuri jau turi šiokios tokios patirties tokioje išvykoje. Keliavusi kinkiniais prieš metus, ji buvo sužavėta ir įkvėpta tokio keliavimo būdo, neišsigando kelyje laukiančių nutikimų ir panoro dar kartą leistis į nuotykius.
Na, ir trečiąjį kinkinį vadelioja Remigijus Žiauberis iš Kaltinėnų, jį traukia žirgelis Ūdrius. Remigijaus ratuose rieda ir reikalui esat talkina Edita Čiapienė iš Pakruojo, kuri buvo suviliota draugės pasakojimo apie šią įsimintiną kelionę laiku, nukeliančią kone šimtmečiu atgal į mūsų prosenelių gyvenimą.
Rietave pasitiko meras
Keliautojai papasakojo, kad iššūkių kupina ne tik kelionė, bet ir pasiruošimas jai, drabužių ieškojimas. Kad sukurtas įvaizdis kuo tiksliau primintų anuos laikus, svarbi kiekviena detalė. Linas, vilna, natūrali oda – skirta kasdienai, išeiginiai bateliai, skrybėlaitės ir puošnios suknelės – tik išeigai. Išsiruošus vežimais į turgų, būtina buvo šiltai apsirėdyti, o tam puikiai tiko storos vilnonės skaros, saugojusios nuo vėjo.
Vyrai apsirėdę lino marškiniais, kelnes juosiantys odiniais diržais, užsivilkę vilnones sermėgas, galvas nuo vėjo saugantys beretėmis ir kojas įvynioję į autus – tokia būdavo jų kasdienė apranga, taip pasirėdę keliautojai patraukė ir į žygį.
Savo ilgą ir prasmingą žygį šie entuziastai pradėjo Varsėdžiuose: atsakingai krovė daiktus, kurių prireiks ilgoje kelionėje, kinkė arklius, dėliojosi maršrutus, kuriais saugiausia būtų risnoti. Po to, kaip senovėje – išsirikiavę į vieną koloną, išjudėjo Rietavo link.
Gegužės 26-ąją Rietavo dvaro parke mediniais prekybos vežimais riedančius keliautojus pasitiko meras Antanas Černeckis, vicemerė Kristina Krasauskienė ir administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas. Kol žirgai rupšnojo žolę ir ilsėjosi, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas svečiams surengė ekskursiją po muziejų.
Pabėgęs reipas
Pirmąją naktį praleidę Rietave, rytą kelionės dalyviai skubėjo kinkyti arklius ir vėl leidosi į kelią. Antroji nakvynė buvo suplanuota Giliogirio dvare, kur visi vakarojo susėdę prie bendro stalo ir klausydamiesi dvaro ir protėvių istorijų iš paties šeimininko Sauliaus Kavecko lūpų.
Trečiąją kelionės dieną, palikę Giliogirio dvarą, padėkoję šeimininkui už svetingumą ir priėmę į ratus „Žemaičio“ žurnalistę, keliautojai išjudėjo siauru vieškelio keliuku. Bet, žinoma, kokia kelionė be nuotykių. Pusiaukelėje ramybės ėmė neduoti keistas garsas, sklindantis iš po vieno vežimo. Vadeliotojas V. Digaitis, iškėlęs ranką, mikliai sustabdė visą koloną ir, čiupęs įrankius, skubėjo taisyti ratą, nuo kurio nukrito reipas arba, kitaip sakant, ratlankis.
Nagingi vyrai ilgai netruko, skambant moterų traukiamoms sutartinėms reipas netrukus sugrįžo atgal į savo vietą, o keliautojai, sušokę į vežimus, leidosi pirmyn, Plungės dvaro link. Kaimuose sutikti žmonės į pralekiančius kinkinius žiūrėjo su nostalgija akyse, kai kas mojavo ar fotografavo, o kai kas ir ašarą braukė, prisiminęs savo vaikystę ir jaunystę.
Galiausiai pavakary buvo pasiektas ir Plungės Mykolo Oginskio dvaras. Čia keliautojų jau laukė išsirikiavęs būrys smalsuolių ir Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, pasitikęs su duona ir druska.
Dienos metu šiame žirgyne vyko mokslinė konferencija „Nacionalinė žemaitukų žirgų veislė: istorija, išsaugojimas ir aktualijos“, skirta Žirgo metams ir valstybinio žemaičių veislės arklių žirgyno 100-mečiui paminėti.
Konferencijoje sulaukta pranešėjų iš Žemės ūkio ministerijos, Palangos gintaro muziejaus, Arklio muziejaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Vieną iš pranešimų skaitė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė.
Konferencijos dalyvius pasveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, o Žemaičių dailės muziejui padėkojo už nuostabią iniciatyvą šiuos metus paskelbti būtent Žirgo metais.
Ir vėl į kelią
Pasidžiaugę iškilmingu sutikimu ir susirinkusiųjų dėmesiu, keliautojai susiruošė nakvynei tame pačiame žirgyne, o kitą rytą vėl patraukė į kelią, suplanavę sustoti dar Gruzdžiuose, Tryškiuose, Naisiuose, Baisogaloje, Panevėžyje, Anykščiuose ir Niūronyse – pačiose vaizdingiausiose Lietuvos vietose, vienaip ar kitaip susijusiose su žirgininkyste.
Kelionės metu bus riedama ne tik plentu, bet ir miškais, pievomis, keliamasi per brastas, o miegama dvaruose ir tiesiog po atviru dangumi, kaip sakė V. Digaitis, „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“.
Šia gražia kelione norima parodyti, kad kaimas nėra visiškai miręs, tereikia tik atgaivinti senuosius papročius, parodyti žemaitukus, paskatinti jaunimą sugrįžti gyventi į kaimus ir, kas žino, gal net auginti gražuolius žirgelius.