Astos Domarkaitės-Mitkuvienės nuotraukos
Prie istorinio įmonės logotipo (iš kairės): V. Adomavičius, L. Aglinskienė ir T. Turskis
Rietave veikianti UAB „Kauno šilas“ yra puikiausias pavyzdys, kad pramonė net ir nedideliame mieste gali rasti savo nišą, augti ir sėkmingai veikti, darniai įsiliedama į vietos bendruomenės gyvenimą bei tausodama aplinką. Kaip teigia įmonės vadovas Vytautas Adomavičius, kad tai būtų įmanoma, reikia teisingai sudėliotos įmonės strategijos ir vietos valdžios noro, jog verslas ateitų ir kurtųsi būtent čia, o ne kur nors pas kaimynus.
„Medžiagą pagaminti ir parduoti – tik dalis darbo. Kai perka – parduoti labai paprasta, bet „Kauno šilas“ nori prie to kažką pridėti. Todėl dalinamės ekspertinėmis žiniomis, konsultuojame, skaitome pranešimus“, – sakė įmonės direktorius V. Adomavičius

Pirmieji Lietuvoje

„Kauno šilas“, savo veiklą pradėjęs dar 1990-aisiais, tapo pirmuoju, o dabar ir didžiausiu polistireninio putplasčio gamintoju Lietuvoje. Ši termoizoliacinė medžiaga pradėta gaminti Vokietijoje dar 1950-aisiais, tačiau įdomu tai, kad iki šiol yra plačiai naudojama šiltinant pastatus ir turi nedaug varžovų.

Dar sovietmečiu buvo bandymų pradėti gaminti šią termoizoliacinę medžiagą ir Lietuvoje, tačiau masinė gamyba taip ir nebuvo pradėta. Pirmasis, kaip minėta, to ėmėsi „Kauno šilas“. Savo gamyklą Kaune įmonė atidarė dar 1992-aisiais, o 2006-aisiais pradėjo statyti filialą ir Rietave.

Kaip pasakojo V. Adomavičius, vienas įmonės įkūrėjų Jonas Žukas prieš tai dirbo Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir matė, kokie „kiauri“ statomi namai. Buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau tuos pastatus reikės apšiltinti. Taip gimė mintis žengti į tada dar mažai žinomą termoizoliacinių medžiagų rinką.

Šiandien Lietuvoje tuo užsiima 5 įmonės, tačiau didžioji dalis jų koncentruojasi apie Vilnių ir Kauną. Vakarų Lietuvoje veikia vienintelė – „Kauno šilo“ – putplasčio gamykla, įsikūrusi netoli Rietavo, Kalakutiškės kaime.

Žingsnis į Žemaitiją

Paklaustas, kaip kilo mintis antrąją įmonės gamyklą atidaryti ne kur kitur, o Rietave, V. Adomavičius pasakojo, kad šis sprendimas buvo priimtas įvertinus tą faktą, jog, brangstant kurui, vežioti putplastį, kurio 98-is procentus sudaro oras, darosi vis brangiau. Siekiant optimizuoti logistikos išlaidas, nutarta žengti į Vakarų Lietuvą. Beje, pats įmonės vadovas, nors jau daug metų gyvena Kaune, yra žemaitis, kilęs nuo Kelmės.

Direktorius prisipažino, kad ir Rietavas jam buvo kažkiek pažįstamas nuo jaunystės, o 2006-aisiais, pradėjus čia gamyklos statybas, su šiuo kraštu ir jo žmonėmis teko susipažinti artimiau. Įmonės vadovas prisiminė nuo pat pirmųjų dienų čia sulaukęs svetingo priėmimo, todėl tik geru žodžiu minintis merą Antaną Černeckį ir kitus Savivaldybės vadovus, kurie negailėdami savo laiko vežiojo kauniečius po savivaldybę ir rodė sklypus, kurie tiktų įmonės veiklai.

„Kažkiek užtruko, kol pasistatėme, gavome veiklai būtinus leidimus, o kai 2008-aisiais galiausiai paleidome gamybą, prasidėjo didžioji ekonominė krizė. Likome be užsakymų ir su didžiule banko paskola. Pirmąją žiemą kūrenome tik minimaliai, kad neužšaltų įranga, bet po truputį, po truputį kažkaip judėjome ir jau 2010-aisiais uždirbome gal kokį 100 litų“, – su šypsena patirtus išbandymus prisiminė V. Adomavičius.

Dabar įmonės gamykloje Rietave dirba 28 darbuotojai. Kaip sakė Rietavo gamybinio padalinio vadovė Lina Aglinskienė, visi – vietiniai.

„Darbuotojų trūkumo nėra, nes žmones vilioja galimybė dirbti darbo dienomis bei valandomis ir turėti laisvus vakarus bei savaitgalius. Todėl kreipiasi jaunos šeimos, vyrai sako nenorintys dirbti pamainomis ar tolimųjų reisų vairuotojais, nes nori matyti, kaip auga jų vaikai. Rietavas nestovi vietoje, nemažai šeimų grįžta iš užsienio, taip kad problemų dėl personalo tikrai neturime“, – pasakojo L. Aglinskienė.

Moteris pasidžiaugė gražiais santykiais ne tik su Rietavo savivaldybe, bet ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejumi, Lauryno Ivinskio gimnazija – „Kauno šilas“ remia šių įstaigų renginius. Niekada neatsako ir Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai, yra nuolatinis Mykolinių šventės rėmėjas.

Gamybos procesas

Šnektelėję apie tai, kaip sekėsi įsilieti į Rietavo gyvenimą, buvome pakviesti užeiti į vidų ir pamatyti, kaip vyksta polistireninio putplasčio gamyba. V. Adomavičius iš didžiulio maišo pasemia saują smulkių granulių, kurios – lyg aguonos grūdeliai. Tai – antrinis naftos produktas polistirenas, pagamintas iš angliavandenių stirolo ir pentano. Pastarasis, pakaitintas iki tam tikros temperatūros, ima plėstis.

Išsiplėtusios jau kiek didesnės granulės keliauja į didžiulius medžiaginius bunkerius, kur prisotinamos oru ir stabilizuojamos. Tada kitame įrenginyje vėl pašildomos, kad suliptų sienelės. Čia šios granulės supresuojamos į didžiulius putplasčio luitus, kurie vėliau pjaustomi ir džiovinami, supakuojami bei vežami užsakovams. Bet prieš tai pagaminta produkcija čia pat esančioje laboratorijoje testuojama – visi „Kauno šilo“ gaminiai yra sertifikuoti, tad įmonė yra įsipareigojusi užtikrinti jų kokybės kontrolę.

nuotrauka
Tik ką supresuotas didžiulis putplasčio luitas
 

Žaliava į įmonės gamyklas atkeliauja iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, kartais – iš Olandijos. V. Adomavičius pasakojo, kad savo žaliavą itin aktyviai siūlo ir tokios šalys kaip Rusija, Baltarusija bei Iranas, tačiau „Kauno šilas“ yra griežtai prieš prekybinių santykių palaikymą su tokiomis šalimis ir jų pasiūlymais, nors ir gerokai pigesniais, nesigundo.

Kaip pasakojo Rietavo padalinio gamybos viršininkas Tadas Turskis, visas gamybos procesas užtrunka apie savaitę. Įprastai gamykloje Rietave (bet panašios gamybos apimtys ir Kaune) per darbo dieną pagaminama apie 700–800 kubinių metrų šios termoizoliacinės medžiagos, o rekordas, pasak gamybos viršininko, buvo net 1 300 kubinių metrų. Toks poreikis buvo tik pasibaigus karantinui, kada statybų apimtys gerokai šoktelėjo į viršų.

Vis tik statybų bumas tęsėsi neilgai – Ukrainoje prasidėjęs karas vėl buvo įšaldęs nekilnojamojo turto rinką.

„Dabar santūresnis metas – nėra nei didelio lėkimo, nei stabdymo. Dirbame vidutiniu tempu, paprastai šiek tiek intensyviau vasarą ir mažiau žiemą, kai stoja statybos. Tačiau kelios pastarosios žiemos buvo gana švelnios, tad užsakymų netrūko“, – kalbėjo įmonės vadovas.

nuotrauka
Iš gamyklos Rietave kasdien išrieda apie 10 tokių sunkvežimių su įmonės produkcija
 

Žvilgsnis į ateitį

„Kauno šilas“ iš kitų įmonių išsiskiria ir tuo, kad gamybos procese visiškai nesukuria atliekų. Visos pjaustant putplasčio lakštus atlikusios atraižos susmulkinamos ir grąžinamos atgal į gamybą. Be to, kaip pasakojo V. Adomavičius, įmonė jau yra pasiruošusi priimti ir panaudotą polistireninį putplastį bei jį perdirbti.

Tiesa, kol kas tokio poreikio dar nėra – putplasčiu apšiltinti pastatai dar negriaunami, tačiau pasaulyje šie procesai jau vyksta. Pavyzdžiui, Olandijoje, Austrijoje yra sukurtos technologijos, kaip atrinkti, perdirbti ir vėl panaudoti putplastį. Iš tokio perdirbto produkto gaminami baldai, kompiuterių korpusai, ši medžiaga maišoma į betoną ir žvyrą.

Galvodamas apie žaliąją ekonomiką, „Kauno šilas“ ant savo gamyklos Rietave stogo įrengė saulės elektrinę, tad nemažą dalį sau reikalingos elektros pasigamina pats.

O paklaustas apie ateities perspektyvas, V. Adomavičius sakė: „Mes esame pilni optimizmo. Nuo 1950-ųjų, kai buvo išrastas polistireninis putplastis, iki šiol jo niekas nenukonkuravo, o dabar, pakeitus įstatyminę bazę, energetinis efektyvumas tapo kaip niekad svarbus. Žinote, prognozės – sunkus dalykas, bet jei nebus apokalipsės, jei neišsivažinės žmonės, statybos ir renovacija vyks. O kol bus, kas stato ir remontuoja, tol būsime reikalingi ir mes.“