Naujausios
Tai, kas brangu širdžiai
Nepabūgę nei lietingo oro, nei tolimos kelionės iš skirtingų Lietuvos kampelių, pasidalinti brangiais prisiminimais ir kartu pasimelsti susirinko 45 žmonės. Šv. Mišias kaimo koplyčioje aukojo Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas Vytautas Norbutas.
Graži tradicija kasmet susirinkti pradėta 1989 metų vasarą, kuomet dar daug alkiškių gyveno šiame kaime ir gretimame Giliogiryje. Pirmoji šio susibūrimo iniciatorė buvo dabar Palangoje gyvenančios Zosės Eidėjienės mama Zuzana Čeledinienė.
Ši šviesaus atminimo moteris tais pačiais metais pasirūpino, kad į senąją vietą būtų sugrąžinti iš maro kapinaičių išvežti kryžiai. Ji buvo savo akimis mačiusi, kaip kareiviai išvežė juos į Stalgėnų miškus ir sumetė į upelį.
Prieš 35-erius metus, pirmą kartą visiems susirinkus, klebonas Česlovas Degutis pašventino į senąją vietą grąžintus kryžius ir aukojo pirmąsias šv. Mišias už visus protėvius.
Nuo istorinio Alko kalno pasidairius
Alko kalnas yra aukščiausias Rietavo seniūnijos geografinis taškas, nuo kurio, esant palankiam orui, atsiveria horizonto toliai su Rietavo, Plungės, Tverų, Laukuvos, Medingėnų bažnyčių bokštų viršūnėmis. Pietvakariuose nuo Alko vingiuoja Jūros upės intakas Šventupis, o šiaurėje – Minijos intakas Alkupis.
Šie pavadinimai iki šiol primena, kad senovėje čia būta šventvietės, o kryžiuočių antpuolių metu kalnas pasitarnaudavo ir pavojaus laužams kūrenti.
Tarp šio kalno bei Alkupio ir driekiasi istorinis Alko kaimas, dabar visiškai ištuštėjęs, nors kadaise čia virė gyvenimas ir buvo įsikūrę net pusšimtis sodybų. Nors daugelis Alko kaimo gyventojų jau iškeliavę anapilin, kaimas iki šiol dar gyvuoja, mat vis apsigyvena naujakurių.
Pirmoji mokykla
1925 metais vietos ūkininkas Antanas Grauslys savo lėšomis kaime pastatė mokyklą, joje buvo įrengtas ir butas mokytojams. 1960–1970 metais šioje mokykloje mokėsi net 80–90 moksleivių. Vėliau dėl melioracijos darbų ir priverstinio suvarymo į stambesnes gyvenvietes, Alko kaimas ėmė nykti.
Dar anuomet buvo sutarta, kad mokyklos didžiojoje salėje būtų galima giedoti kalnus ir melstis. Bet laikui bėgant mokyklos pastatas tapo nebetinkamas žmonių susibūrimams, tad buvo nuspręsta rinktis Alko kaimo kapinaitėse.
Dabar čia stovi koplyčia, kurioje tarpukario metais aukotos gegužinės Mišios ir buvo giedama. Šias kapinaites ir koplyčią visą savo gyvenimą prižiūrėjo Petras Vyšniauskas, o po mirties ir pats atgulė šalia koplyčios.
Kapinaičių ir koplyčios priežiūrą perėmė jo dukterėčia Zofija Vyšniauskaitė-Batavičienė. P. Vyšniauskas mirė liepos 26-ąją, todėl, pagerbiant jo atminimą, alkiškių sueiga ir rengiama kiekvienų metų trečiąjį liepos sekmadienį.
Dalinosi jaunystės prisiminimais
Kaip ir 34-erius metus prieš tai, taip ir šį kartą susirinkę buvę alkiškiai sustoję į būrį ėmė dalintis savo prisiminimais iš jaunystės dienų. Z. Eidėjienė papasakojo iki šiol prisimenanti, kaip jai mažai mama liepdavo eiti į laidotuves. Nors jose jausdavosi labai nejaukiai, bet buvo būtina tokiu būdu išreikšti pagarbą mirusiam vietos gyventojui – į laidotuves susirinkdavo visas kaimas.
Alkiškis Stasys Uzgalis pasakojo, kad kaime net buvo sutartinis ženklas, pranešantis apie netektį.
„Dar iš vaikystės atsimenu, kada kaime mirus žmogui, apie netektį pranešdavo daužydami lentas vieną į kitą arba čiupdavo į rankas kokius gelžgalius ir pliekdavo iš visų jėgų. Juk kitokių susisiekimo priemonių tada nebuvo“, – pasakojo Stasys.
Dar vienas prisiminimas iš praeities – apie šokius, kurie anuomet būdavo griežtai draudžiami. Bet kur tu jaunam pasakysi, kad negalima linksmintis. Z. Eidėjienė pasakojo, kaip kartą buvo net raktą pavogusi nuo dirbtuvių. Užtekdavo jai pereiti per kaimą ir visi suprasdavo – vakare bus šokiai.
„Atsirakindavom dirbtuves, išstumdydavome į šonus varstotus, prisišokam iki soties, sutvarkome viską, kaip buvo, ir išeinam sau laimingi. Jaunimas buvo labai draugiškas, visi buvom artimi kaip broliai ir seserys, todėl nebaisu būdavo net naktimis vaikščioti“, – pasakojo Z. Eidėjienė.
