Naujausios
Likimo vėjai nubloškė į Rietavą
A. Paulauskienė gimė ir užaugo Alytaus rajone, Varnagirių kaime, daugiavaikėje devynių vaikų šeimoje. Ji buvo ketvirtas vaikas, šeimoje užaugo šešios seserys ir trys broliai. Nebuvo lengva tėvams tokį būrį auginti, bet visi buvo laimingi ir vieni kitiems padėjo.
Tėvai dirbo kolūkyje: mama buvo lauko darbininkė, o tėtis – vairuotojas ir gaisrininkas. Mamos jau penkiolika metų kaip nebėra, o tėčiui Kazimierui kovo 3 dieną suėjo garbingi 93-eji metai. Iki pat šiol niekur neišsikėlė iš Varnagirių, tebegyvena vienas, yra savarankiškas, turi gerą atmintį ir yra labai įdomus pašnekovas. Pasak A. Paulauskienės, galėtų visą dieną pasakoti anekdotus ir dainuoti jaunystės dainas.
Visi aštuoni moters broliai ir seserys gyvena Lietuvoje, tik yra išsibarstę po skirtingus miestus. Aldona ir jos vyriausias brolis Antanas nuo gimtinės išsikėlė toliausiai: brolis įsikūrė Klaipėdoje, o ji pati skaičiuoja jau 46-us metus Rietave.
„Esu be galo dėkinga savo tėvams už neišsenkantį rūpestį, neišmatuojamą jų kantrybę, atsidavimą ir nuoširdžius patarimus auginant mus – tokį būrį nenuoramų vaikų“, – sakė moteris.
Meilę surado šokių aikštelėje
Augdama Aldona nebuvo itin stiprios sveikatos, gal dėl to aštuonias klases baigė Valkininkų sanatorinėje mokykloje, o vidurinę – Simno miestelyje. Vėliau Kauno ekonomikos technikume (KET) pasirinko buhalterinės apskaitos studijas.
„Mano pirmoji darbovietė buvo Kaune, o atvykusi į Rietavą įsidarbinau Plungės melioracijos statybos montavimo valdyboje (MSMV) ekonomiste. Atėjus persitvarkymo vėjams ir minėtai įstaigai skilus į dvi dalis, darbus tęsiau UAB „Plungės Jonis“ įmonėje – ten buhaltere ir kasininke išdirbau 25-erius metus“, – pasakojo rietaviškė.
Dar besimokydama Kauno KET Aldona mėgo lankytis šokiuose. Leisti laiką kavinėse nebuvo pinigų, o šokti visada patiko. Vienų tokių šokių Lietuvos žemės ūkio akademijoje metu susipažino su žemaičiu Antanu, kilusiu iš Rietavo savivaldybės Stirbaičių kaimo.
Nebuvo tai meilės iš pirmo žvilgsnio, nes po keletos šokių vakarų jaunuoliai pora metų nė nesimatė. O kai vėl susitiko, tai po poros metų vestuves iškėlė. Tuomet Antanas buvo dar studentas, tad vienerius metus jaunavedžiams teko pagyventi studentų bendrabutyje. Sutuoktinis akademijoje mokėsi MSMV siuntimu ir po studijų turėjo sugrįžti į Rietavą. Kartu su juo keltis į nežinomą kraštą susiruošė ir Aldona. Moteris pasakojo, kad iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie žemaičių kalbos ir būdo, jai vis atrodė, kad žmonės nuolatos barasi, tačiau ilgainiui tiek Rietavo kraštas, tiek jo žmonės tapo mieli ir artimi sielai.
Vaikai ir anūkai visada šalia
A. Paulauskienė su vyru Antanu užaugino keturis vaikus: tris vyrus mūrus Vaidotą, Nerijų, Antaną ir dukrytę Eglutę. Turi septynis anūkus: vyriausiajai Emilijai jau 18 metų, šiemet ji baigs „Saulės“ gimnaziją, o mažiausiam Benukui dar tik treji. Moteris be galo džiaugiasi, kad visi jos vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje, bet kada gali susitikti ir pabendrauti.
Sutuoktiniai kartu išgyveno 41-erius metus, bet jau penki metai, kai Antanas ilsisi amžinybėje.
„Išėjus vaikams ir mirus vyrui likau gyventi viena dideliame bute. Ir pradžių buvo labai sunku apsiprasti. Po šio įvykio supratau, kad negalėčiau gyventi svetimoje šalyje, nes ir Rietave kartais pasijaučiu kaip emigrantė, širdyje jaučiu tėviškės ilgesį. Kartais pasijuokiu iš savęs, kad esu meilės emigrantė, – pasakojo pašnekovė. – Laimei, turiu gerus kaimynus, kurie esant reikalui atskuba į pagalbą. Apskritai mane gyvenime supo tik geri žmonės, geri kolegos.“
Žemaitiškai A. Paulauskienė kalbėti taip ir neišmoko, bet sakė puikiai suprantanti žemaičius. Pamilo Rietavą ir jo žmones, stengiasi kuo daugiau dalyvauti įvairiuose renginiuose ir pati būti kuo pozityvesnė, su visais draugiškai sutarti.
Visiems senjorams reikia gyventi oriai
2017 metais išėjusi užtarnauto poilsio A. Paulauskienė nutarė prisijungti prie Rietavo trečiojo amžiaus universiteto kolektyvo. Daug gerų patarimų gavo iš rektorės Alvyros Andrijauskienės, kuri patikėjo Aldonai tvarkyti universiteto finansus.
„Įsijungiau ir į šokių kolektyvą „Ringė“. Tiesą sakant, dėl jo ir į universitetą atėjau – labai norėjau vilkėti tautinius rūbus. Universitete veiklos netrūksta, labai patinka edukaciniai užsiėmimai, kalėdinei eglutei darėme angeliukus, Šv. Velykoms kvislingo technika puošėme kiaušinius. Lankau ir sporto užsiėmimus, įvairias paskaitas. Kiekvienas metais paruošiu užduotis proto mūšiui. Su dabartine rektore Irena Kirkliene praeityje siejo darbiniai santykiai, o dabar džiaugiuosi, kad likimas ir vėl mus suvedė draugėn.“
Anot rietaviškės, Trečiojo amžiaus universitetas yra labai reikalingas senjorams. Įstojęs į jį niekada nesijauti vienišas, o bendrystė, kaip žinia, ilgina gyvenimą. Bet ir be universiteto veiklos šiai aktyviai ir nepailstančiai moteriai netrūksta: ji yra daugiabučio namo bendrijos pirmininkė, taip pat klubo „Melioracijos senjorai“ narė ir Stebėtojų tarybos narė Rietavo pirminės sveikatos priežiūros centre.
Vieną mėnesį pabuvojo savanore sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Rietavo viltis“. Moteris sako, kad čia labiausiai ją sužavėjo nuoširdus bendrijos narių bendravimas, mokėjimas džiaugtis smulkmenomis, noras dalintis, taip pat – šilti apsikabinimai.
O kai ateina metas pailsėti nuo visuomeninės veiklos, Aldona traukia į savo kolektyvinį sodą. Randa laiko ir knygas paskaityti, ir pakeliauti. Kaip pati sako, tiesiog džiaugiasi gyvenimu ir visais privalumais, kuriuos teikia senjoro statusas.
