Naujausios
Už pamokas dėkinga mamai
Rietaviškė įgyvendina visus klientų norus: siuva, mezga, taiso drabužius, perdaro ar puošia jau turimus garderobus. Kruopštumo ir atidumo reikalaujantį amatą moteris pasirinko jau daugiau nei prieš 30 metų ir iki šiol tvirtina, kad tai buvo geriausias jos gyvenimo pasirinkimas, kurio dėka jaučiasi neapsakomai laiminga.
P. Mikalauskienė gimė ir užaugo Rietave. Vos tik baigusi vidurinę, dar visai jaunutė, tik 18 metų sulaukusi mergina, įsidarbino liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ Plungėje – pakeitė užtarnauto poilsio išėjusią savo mamą, mezgusią tekstilės gaminius.
Pirmieji rietaviškės užsakymai buvo sijonukai mergaitėms ir kostiumėliai berniukams. Tokie darbai reikalavo itin daug pastangų ir kruopštumo, kai kurias detales moteris turėjo nunerti vąšeliu, o papuošimus prisiūti rankomis.
„Man nuo pat vaikystės labai patiko įvairūs rankdarbiai, sužavėjo bei įtraukė ir mezgimas mašina. O už visus išmoktus pagrindus: siūti, nerti, megzti kojines ir megztinius, esu dėkinga savo mamai“, – pasakojo pašnekovė.
Pirmieji verslo laipteliai
Kuomet sugriuvo „Minija“, P. Mikalauskienė buvo išėjusi į vaiko priežiūros atostogas. Joms pasibaigus, deja, jau nebebuvo kur sugrįžti. Šioje įmonėje praleidusi 6 metus, moteris labai išgyveno dėl prarasto mėgiamo darbo.
Tuo metu didelio darbų pasirinkimo nebuvo, tad nuo 1994-ųjų moteris pradėjo dirbti namuose. Žmonės žinojo, kad jauna siuvėja turi geras rankas, todėl per laiką susidarė nuolatinių klientų ratas, kurie vis atnešdavo kokį drabužį pataisyti, įsiūti užtrauktuką, atlenkti kelnes ar sijoną. Netrūko užsakymų ir ką nors numegzti.
„Kol vaikai buvo maži, namuose prie latviškos mezgimo mašinos praleisdavau ištisas valandas. O jiems paaugus teko ieškotis patalpų ir išeiti, kaip sakau, į viešumą. Pirma oficialioji mano, kaip siuvėjos, darbo vieta buvo Rietavo centre įsikūrusioje dailės reikmenų parduotuvėje.“
Moteris juokauja, kad jei staiga tektų mesti mezgimą ir siuvimą ir imtis kokio kito darbo – būtų bėda, mat tik tą ir dirbusi visą savo gyvenimą. Ir konkurencijos Rietave nejaučianti, mat tokios antros siuvėjos, kuri dar tuo pačiu ir mezga, čia nėra.
Šeima susitaikė
P. Mikalauskienė su vyru Kęstučiu turi du vaikus: studentą Mantvydą ir jau savo šeimą sukūrusią Brigitą.
„Sūnus studijuoja mados dizainą ir savo ateitį sieja būtent su šia sritimi, dabar kaip tik rašo bakalauro darbą ir planuoja išleisti savo vardinių drabužių kolekciją. Dukra taip pat yra paveldėjusi mano genus ir siuva. O jeigu sugenda siuvimo mašinos, meistro toli ieškoti nereikia – į pagalbą atskuba labai darbštus vyras“, – pasakojo rietaviškė.
P. Mikalauskienės sutuoktinis, pasak jos, jau seniai nebepyksta, kad namuose vakarais neranda nei žmonos, nei vakarienės. Tik vis pajuokauja, kad vieną dieną ji akis pames, nuo tokio ilgo sėdėjimo prie siuvinių ir mezginių.
„Niekaip negaliu atėjus penktai valandai vakaro atsistoti nuo mašinos ir išeiti“, – prisipažino Palmira ir pasidžiaugė, kad šeima ją supranta ir nekyla jokių pykčių ar barnių dėl ilgų jos darbo valandų. Visiems kaip dieną aišku, kad kitaip ir būti negali, kai esi atradęs savo pašaukimą ir tiesiog mėgaujiesi darbu.
Vis tik sykį buvo atėjusi mintis viską mesti.
„Tuo metu turėjau tiek daug užsakymų, kad tiesiog nieko nebespėjau, dar lyg tyčia nepavyko rasti darbuotojų. Vyrui pasakiau, kad viskas – išparduosiu siūlus, siuvimo mašinas ir uždarysiu duris šioje sferoje. O jis tik juokėsi ir klausė, ką tada toliau darysiu – juk negaliu gyventi be šio amato. Atrėžiau, kad eisiu dirbti į fabriką, bet galiausiai supratau, kad tikrai negaliu gyventi be siuvimo ir mezgimo. Viskas tuo ir pasibaigė“, – juokėsi prisiminusi moteris.
Prikelia antram gyvenimui
Kartą P. Mikalauskienės keliai susidūrė su Rietavo turizmo ir verslo informacijos centru ir nuo tada jos gyvenimas pakrypo kiek kita vaga. Šios įstaigos direktorė pradedančius verslininkus nuolatos kviečia į įvairius kursus, seminarus, paskaitas apie finansinį raštingumą bei marketingą. Dalyvaujant juose plėtėsi ir rietaviškės akiratis, gilėjo žinių bagažas. Ir dabar išklausytų kursų pažymėjimų jau tiek daug sukaupta, kad ant sienos nebėra laisvos vietos.
Šio centro dėka gimė ir P. Mikalauskienės socialinis projektas „Neišmesk, iš naujo atrask“, padedantis saugoti ir tausoti gamtos išteklius. Ėmusis šio projekto ir gavus paramą, į P. Mikalauskienės studiją atkeliavo 4 siuvimo mašinos, taip pat programuojama siuvinėjimo mašina, sukirpimo stalas, spausdintuvas, kompiuteris ir kitos darbui reikalingos priemonės.
Moteris kviečia visus rietaviškius užsukti į trečiame buvusios Žemaitijos kolegijos aukšte esančią jos studiją „Spalvota mintis“ ir atnešti jau nebenaudojamus savo rūbus, staltieses, užuolaidas, siūlus, sagas ar tiesiog audinių atraižas. Ir iš jų talentinga siuvėja kuria vienetinius ir išskirtinius siuvinius.
„Man labai skaudu matyti masinę gamybą ir neadekvatų pirkimą drabužių, kurie pabodus tiesiog keliauja į šiukšlyną. O taip norisi unikalumo ir tiesiog išsiskirti iš minios. Kiekvieną seną rūbą galima perdirbti ir iš jo sukurti kažką gražaus“, – įsitikinusi moteris.
Vos pravėrę jos studijos duris netrunkame tuo įsitikinti ir patys. P. Mikalauskienė skuba rodyti švarkelį, kurį pasiuvo iš senų vyriškų džinsinių kelnių. Tikra tiesa – antro tokio nė su žiburiu nerastum.
„Atėjo viena moteriškė, nešina visu maišu gražios medžiagos. Sako, neturiu kur dėti, imk, gal tu panaudosi. O aš nieko nelaukusi tuoj pat prisiuvau prijuosčių“, – pasakojo pašnekovė.
Ne tik kurti, bet ir padėti
P. Mikalauskienė minėtu socialiniu projektu „Neišmesk, iš naujo atrask“ siekia ne tik perdirbti tekstilės gaminius, tausoti aplinką ir mažinti vartojimą, bet ir padėti į darbo rinką integruotis žmonėms su negalia, sugrįžusiems iš įkalinimo įstaigos, pabėgėliams ir kitiems, ieškantiems darbo. Deja, kol kas surasti pagalbininkų dar nepavyko, bet moteris tiki, kad vieną dieną jos studijos duris pravers kas nors, ne mažiau nei ji pametęs galvą dėl siuvimo ir mezgimo.
Rietaviškė savo žiniomis mielai dalinasi ir su moksleiviais, atvykstančiais į jos rengiamus edukacinius užsiėmimus. Jaunimui smalsu pamatyti, kaip veikia mezgimo mašinos, kaip kuriami drabužiai, ne vienas teiraujasi, ar iš to galima uždirbti. P. Mikalauskienė su dideliu užsidegimu papasakoja, kaip vyksta tekstilės perdirbimo procesas. Nepamiršta paminėto ir to, kad jai praverstų pagalba iš šono, mat vienai pačiai viską suspėti – sunku.
