Naujausios
Pirmoji darbovietė – arčiau tėvų
G. Mažeikienės gimtasis kraštas – Klaipėdos rajonas, Judrėnų kaimas. Užaugo darbščioje ūkininkų šeimoje kartu su dviem seserimis ir dviem broliais. Mama rūpinosi vaikais ir prižiūrėjo namus, gamino gardžiausius valgius, o į mokyklą per savo gyvenimą nebuvo nė kojos įkėlusi – skaityti išmoko savarankiškai.
Ant tėvelio pečių krito ūkio priežiūros darbai. Jis buvo baigęs vos tris pradinio ugdymo klases, bet buvo nagingas, laisvu laiku itin mėgo meistrauti, gamindavo gražius baldus, langus, į kiekvieną savo gaminį visą širdį ir meilę sudėdamas. Kaime žmonės šnekėjo, kad šis žmogus turi auksines rankas.
G. Mažeikienė Judrėnuose sėkmingai užbaigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti pedagogikos mokslų į uostamiestį. Kodėl pasirinko būtent šias studijas, moteris sako net pati nežinanti. Rinkdamasi specialybę pernelyg daug nesvarsčiusi. Visai atsitiktinai tėvelis pamatė skelbimą mieste ir taip sužinojo apie mokyklą, kurioje buvo tik du galimi pasirinkimai: pedagogika arba medicina.
Baigę studijas jaunuoliai galėjo savarankiškai pasirinkti, kur važiuos dirbi. Pirmąją darbovietę moteris sakė sąmoningai pasirinkusi Rietavo rajone, arčiausiai gimtųjų Judrėnų, kad bet kada galėtų aplankyti brangius tėvelius ir kitus artimuosius.
Tuometis Švietimo skyriaus vedėjas merginą įdarbino į Tverų seniūnijoje esančią Kyvaičių pradinę mokyklą. Į ją Genovaitė kasdien kulniuodavo pėsčiomis, nes nebuvo nei autobusų, nei kito transporto. Kartais tėvelis pasikinkydavo vežimaitį su arkliu ir drauge dardėdavo iki mokyklos.
Bet Kyvaičiuose jauna pedagogė ilgai neužsibuvo, neilgtrukus įsidarbino Plungės rajone, Narvaišių pradinėje mokykloje.
„Čia irgi nebuvo mano svajonių darbovietė. Buvau viena mokytoja, o vaikų labai daug, atitinkamai ir krūvis nemenkas. Grįžusi namo po pamokų būdavau tokia nuvargusi, kad nieko nebesinorėjo, tik poilsio“, – prisiminė G. Mažeikienė.
Gražiausi metai prabėgo Vilniuje
Kaip bebūtų, darbas Narvaišiuose G. Mažeikienei buvo lemtingas, mat čia ji sutiko savo gyvenimo meilę, paskui kurią netrukus išvyko į Vilnių. Kol būsimas vyras studijavo, ji nesėdėjo rankų sudėjusi – įsidarbino į S. Nėries mokykloje. Anot pašnekovės, sostinėje prabėgo vieni geriausių metų.
„Vilniuje aš jaučiausi tarsi devintam danguj, visi aplinkui tokie mandagūs ir draugiški, jeigu prireikdavo pagalbos, niekada neatsakydavo. Buvau jaunutė mergina, atvykusi į sostinę iš provincijos ir kalbanti žemaitiškai, bet per tuos dvejus metus nė karto neišgirdau jokios nemandagios replikos ar pašaipų“, – kalbėjo ilgametė pedagogė.
Sostinėje G. Mažeikienė su vyru susilaukė pirmosios dukrelės. Gyveno gerai, abu dirbo mylimus darbus ir nieko netrūko, bet kas šovė į galvą viso to atsisakyti? Moteris traukia pečiais ir sako, kad tai buvusi didžiausia gyvenimo klaida.
Nerado sau vietos
Jauna šeima netikėtai sulaukė viliojančio pasiūlymo – prikelti iš sąstingio merdėjantį kaimą. Susigundę gerokai didesniais atlyginimais ilgai nesvarstė, susikrovė visą užgyventą turtą ir atsidūrė Kuliuose.
Moteris įsidarbino kiek nebūdingoje sau aplinkoje – vaikų darželyje ir ten teigia patyrusi daug kartėlio, mat darželio vedėja ant jos nuolatos pykdavusi, po nosimi pakišusi lapus su išdėstyta mokymo programa liepdavusi ją garsiai skaityti, bet nuo to nebūdavo nė kiek geriau. Kasdien į darbą keliaudavo su ašaromis akyse, grauždavosi ir pyko ant savęs, kam Vilnių išmainė į provinciją.
Prasidėjo klajokliškas gyvenimas. G. Mažeikienės vyras buvo žemės ūkio specialistas agronomas, tad pagyvenusi vos porą metų viename kaime, sulaukusi darbo pasiūlymų šeima keldavo sparnus į kitą. Galiausiai pagal paskyrimą atvyko į Daugėdų kaimą, čia gimė antroji dukrelė ir nebesinorėjo blaškytis.
Rašalas iš kamino suodžių
Šiandien moteris skaičiuoja jau 52-us gyvenimo Daugėduose metus. Tik skuba pridurti, kad širdyje iki pat šiol nejaučia, jog čia jos namai. Sako pastebėjusi, kaip per laiką žmonės tapo uždari ir atsiskyrę, tad kasdien labai pasigendanti nuoširdaus, paprasto ir šilto bendravimo.
G. Mažeikienė prisimena pirmąją mokyklą, buvusią Daugėduose. Vieną dieną ji sudegė ir klasės buvo perkeltos į gyvenamuosius butus, tik sąlygos ten buvusios itin vargingos. Visko trūko – nuo mokymo priemonių iki elementarių klasės baldų. Mokytojai kasdien privalėjo kūrenti krosnį, kad nors kiek jaukumo ir šilumos vaikai turėtų.
„Jeigu mokinys eidavo prie lentos rašyti, visų pirma jam tekdavo pasišildyti ledines sustirusias rankas. Rašydavo su plunksnomis, o aš pati ne kartą namuose iš kamino suodžių gaminau rašalą, net jo nebuvo galimybės įsigyti, – kalbėjo daugėdiškė.
Kiek vėliau kolūkis pastatė naują mokyklą. Tada, rodos, ir kvėpuoti pasidarė lengviau, klasės buvo erdvios, atsirado ir priemonių vaikams.
Išėjusi į pensiją griebėsi teptuko
Sulaukusi 55-erių, G. Mažeikienė išėjo į užtarnautą poilsį. Nuolatos veikli, judri ir kūrybinga moteris tarp keturių kambario sienų neketino sėdėti. Dažnai būdavo kviečiama ateiti į mokyklą vesti pamokas ar renginius, su mokiniais ruošdavo stendus įvairiomis temomis. O iš bibliotekos kasdien skubėdavo su pilnu glėbiu knygų, kurias iki šiol mėgsta skaityti – bet tik tokias, iš kurių gali sužinoti naudingų dalykų.
Daugėdiškė pasakojo televizoriaus žiūrėti nemėgstanti, nes tai, anot jos, tik laiko švaistymas. Nebent tik pagrindines žinias, kad visai neatitrūktų nuo kasdienių įvykių pasaulyje, dar muzikines laidas retkarčiais įsijungianti.
O štai darbuotis sode, darže ir kieme – vienas malonumas. Moters išpuoselėti gėlynai ir visa aplinka net keletą kartų buvo įvertinti komisijos kaip gražiausi Daugėduose.
Išėjusi į pensiją ir susidūrusi su nemiga, pašnekovė atrado stebuklingą vaistą.
„Pasiimu popieriaus lapą, atsigulu į lovą ir leidžiu pieštukui pačiam judėti, nieko negalvoju ir neplanuoju. Vieną vakarą daugiau nupiešiu, kitą mažiau, o paskui pajunti, kad kyla naujų idėjų, kaip patobulinti piešinį, ką dar pridėti. Galiausiai pati nustembu, kad taip gimė gražus piešinys.“
Bėgant metams stalčiuose prisikaupė jau ne vienas storas segtuvas moters piešinių. Sako iš pradžių mesdavusi juos į šiukšlių dėžę, bet galiausiai nutarė, kad reikia pasilikti prisiminimui. Meno gyslelę Genovaitė įtaria paveldėjusi iš tėvelio, kuris piešimui laiko neturėjo, bet visada buvo meniškas, o ir dvi seserys yra profesionalios dailininkės.
Kultūros nešėja ir puoselėtoja
G. Mažeikienė šiais metais pasitiks savo gražų 84-erių metų gimtadienį, bet net ir sulaukusi garbaus amžiaus atsisakyti mėgiamų veiklų neketina. Moteris daug metų lanko ir savo aksominiu balsu klausytojų širdis virpina ansamblyje „Gairina“, kuriam vadovauja Juozas Barsteiga. Pašnekovė sakė norinti išreikšti jam didžiulę padėką už visą rūpestį ir pagalbą.
Dar viena veikla, kuriai skiria laiko, yra dienoraščio rašymas. Pedagogė kasdien į storus sąsiuvinius surašo įvykius, nutikimus, pasižymi svarbias datas, kad reikalui esant būtų lengva surasti. Dažną sykį atsiverčia juos ir skaito, nugrimzdusi į praeitį, prisimena ne tik įvairius pasiekimus, bet ir nesėkmes.
Gruodžio mėnesį kalėdiniame padėkos renginyje Daugėdų seniūnė Asta Globienė Genovaitę, kuri yra ne tik metraštininkė, dailės ir rankdarbių mėgėja, ištikima bibliotekos skaitytoja ir nenuilstanti saviveiklininkė, pagerbė kaip „Kultūros nešėją“.
O pati G. Mažeikienė visiems „Žemaičio“ skaitytojams palinkėjo mėgautis kiekviena nauja diena ir atsisveikino deklamuodama Pauliaus Širvio eiles: „Tu pabūk, dar pabūk, klajūne ugnele neišblėsus“.