Naujausios
Veikli ir aktyvi žemaitė
V. Valatkaitės vaikystės dienos prabėgo gražiame ir jaukiame Rietave. Čia ji lankė Lauryno Ivinskio gimnaziją, aktyviai leido laisvalaikį ir ugdė savo asmenybę. Kaip pati apie save sako, ji yra toks žmogus, kuris drąsiai stačia galva neria į įvairias veiklas. Dar sėdėdama mokyklos suole pradėjo lankyti šokių būrelius, žaidė futbolą, lankė lengvosios atletikos užsiėmimus, vaidino teatre, dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose, vedė miesto ir gimnazijos renginius, buvo aktyviai įsitraukusi į savanorystę Jaunimo centre bei į gimnazijos Mokinių tarybos, taip pat į Lietuvos mokinių sąjungos veiklas.
Baigusi gimnaziją, Vygailė įstojo į Klaipėdos valstybinės kolegijos burnos higienistės studijų programą. Kadangi visada buvo pratusi prie aktyvios veiklos, nuo pat pirmo kurso įsitraukė į kolegijos Studentų atstovybės veiklą.
Nepraėjus nė pusei pirmųjų studijų metų, rietaviškė buvo pastebėta dėl didžiulio savo užsidegimo savanoriauti, organizuoti. Jai buvo pasiūlyta tapti Studentų atstovybės viceprezidente. Dar po poros mėnesių tapo laikinai einanti pareigas prezidente, o po mėnesio jau buvo oficialiai išrinkta atstovauti kolegijos studentų interesams regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu kaip atstovybės prezidentė. Be to, tapo Lietuvos studentų sąjungos Tarybos nare, kartu su Lietuvos studentų sąjunga vyko į susitikimus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje.
Žada tęsti studijas
Vygailė studijas baigė su pagyrimu ir tapo profesionalia burnos priežiūros specialiste. Šiuo metu sėkmingai dirba Klaipėdoje burnos higieniste ir sako nesigailėjusi nė akimirkai dėl tokio savo pasirinkimo, apie kurį galvojo ilgai.
„Nuoširdžiai tikiu, kad mokytis niekada nebus per mažai ar per vėlu, todėl ketinu dar studijuoti Kaune, pasirinkau ištęstines visuomenės sveikatos profesijos studijas. Taip pat su dideliu užsidegimu vykstu į papildomus kursus bei seminarus, kuriuose nuolat tobulinu savo profesines žinias burnos profilaktikos srityje. Siekiu ne tik asmeninio tobulėjimo, noriu padėti žmonėms tinkamai rūpintis savo burna, turėti sveikus dantis“, – sako mergina.
Vygailė džiaugiasi, kad atrado tikrąjį savo pašaukimą, bet kartu turi laiko ir kitoms širdžiai mieloms veikloms. Viena jų – Klaipėdos kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Žilvinas“, į kurio repeticijas skuba po darbų.
Toks keistas vardas, kad net prisiminti sunku
O pasakodama savo įdomaus vardo istoriją Vygailė prisipažino, kad šeimoje dar iki šiol pajuokaujama, neva toks vardas mergaitei buvo išrinktas norint lavinti aplinkinių atmintį.
„Mano vardo istorija gana įdomi, o kartu ir juokinga. Man dar nėra tekę girdėti, jog vaikui vardas būtų duodamas tik po mėnesio nuo jo gimimo, bet man būtent taip ir nutiko. Visą mėnesį mane vadino saulyte, mažyte ar braškyte, nes tiesiog nė vienas vardas netiko ir neprilipo. Esu gimusi kovo 23 dieną ir lygiai po mėnesio, vieną gražią ir saulėtą dieną, visai šeimai susirinkus pas senelius kieme, buvo nuspręsta atsiversti žurnalą ir perskaityti balandžio 23 dieną minimus vardadienius. Krikšto mama pasiūlė mane pavadinti Vygaile – toks vardas buvo tame sąraše. Nuo tos akimirkos taip ir prilipo“, – pasakojo rietaviškė.
Dar vienas šmaikštus su pašnekovės vardu susijęs įvykis nutiko kiek vėliau, jau įregistravus naujai išrinktą vardą ir mamai išėjus į lauką pavežioti dukrytę vežimėlyje. Taip bevaikštinėjant staiga šalia sustojo pro šalį su mašina važiavęs senas pažįstamas, norėjęs pasveikinti mamą su vaikelio gimimu. Vyriškis pasiteiravo, kas gimė. Na ir, žinoma, visada įdomu – tai koks gi to vaikelio vardas?
Jam netikėtai šito paklausus, Vygailės mama staiga susivokė nė pati nebeprisimenanti to žurnale perskaityto ir dukrytei duoto vardo.
„Tas mamos sutiktas pažįstamas juokais nesitvėrė ir klausė, tai kokį ten vardą ši dukrai išrinko, kad nė pati nebeatsimena. Kas juokingiausia, kad to vyriškio vardas buvo Vygantas ir, atrodo, buvo galima lengvai prisiminti vien pagal tai. Tai viena juokingiausių su mano vardu susijusių istorijų“, – pasakojo rietaviškė.
Vygailės seneliams taip pat buvo labai sunku atsiminti iki tol niekur negirdėtą anūkėlės vardą. Močiutė net keletą mėnesių miegamajame prie lovos buvo pasidėjusi knygutę, kurioje buvo užrašytas Vygailės vardas. Kai užmiršdavo – pasiimdavo knygutę ir perskaičiusi prisimindavo. Tol kartojo šį ritualą, kol įsiminė. O štai seneliui prireikė net pusės metų, kad įprastų pirmąją anūkėlę Vygailės vardu vadinti.
Natūralu, jog naujai sutiktiems žmonėms prisistatydama Vygailė neretai taip pat turi kelis kartus pakartoti savo vardą. Ir vis tiek kyla klausimas, ar tikrai įsiminė. Tačiau yra ir privalumų – šeimos nariai bei draugai Vygailės vardo netrumpina ir neiškraipo. Tik vaikystėje kiemo draugai mėgdavo mergaitę kviesti Vigos vardu, nes taip tiesiog greičiau ir paprasčiau. Bet Vygailei augant tokių atvejų pasitaikydavo vis rečiau, o dabar mergina džiaugiasi ir didžiuojasi retai sutinkanti bendravardę.